Verpėjų konkurse „Sintautų vindas 2024“ dalyvavo ir dvi lazdijietės – Judita Češkevičienė ir Sonata Češkevičiūtė. Tai jau antras konkursas mūsų itin seno amato puoselėtojoms, kur jos dalyvavo bei pristatė verpimo amatą.
Rengėjai skelbė laukiantys ir naujokų, ir senų vilkų. Žadėjo renginį paprastą, be jokios įtampos, o dalyviams ir svečiams dar ir muzikos, šokių bei komediją sakėsi užsakę. Trumpai taip apibūdino būsimą verpėjų šventę-konkursą: verpimas nuosavu koja minamu (ne elektriniu) rateliu, avies vilna verpimui (plauta, iškaršta) pasirūpina organizatoriai. Teigė, kad verpėjoms tereikia pasirūpinti rateliu ir atvykti puikios nuotaikos. „Aš savo ratelius vežiausi. Sonata verpė tradiciniu rateliu, o aš verpiau vokišku. Jis labai lengvas, su vienu pedalu ir toks miniatiūrinis“, – paaiškina mūsų krašto verpimo amato puoselėtoja Judita Češkevičienė. O verpimo ratelis, pasirodo, buvo išrastas Vokietijoje 1533 m. Spėjama, kad iš ten jis pradėjo plisti ir Lietuvoje, pirmiausia dvaruose. Ratelis iš pradžių buvo retas ir brangus daiktas, todėl dar XIX a. ne visoms valstietėms prieinamas, dalis moterų verpdavo verpstėmis.
Mūsų verpėjėlės, gavusios kvietimą, nuvyko į Sintautus. Čia pasidalinti patirtimi ir linksmai pasivaržyti atvyko gražus būrys verpėjų iš įvairių Lietuvos kampelių. Pamatyti tiek daug verpimo ratelių vienoje vietoje ne kasdien įmanoma. Gavusios pundelį vilnų – 50 gramų, per pusantros valandos turėjo suverpti. Ir pradėjo rateliai suktis, ir pasigirdo dūzgimas, dudenimas ir traškėjimas. O kad verpti būtų smagiau, scenoje dainavo, grojo ir vaidino. Trankiai grojo Slavikų kaimo kapela, liaudiškų šokių grupių „Aštuonnytis“ ir „Sintuola“ šokėjėliai kvietė pasišokti kartu, vaidino Plutiškių mėgėjų teatras „Pluta“, o kad nieks be lauktuvių namo negrįžtų, galima buvo šį bei tą įsigyti rankų darbo gaminių mugėje.
Pakalbinta Sonata Češkevičiūtė sakė, kad pirmą kartą ji važiavo palaikyti mamos, tačiau buvo prikalbinta sudalyvauti konkurse. Juolab, kad verpti mergina moka, nes tai jų šeimos tradicija: ji perėmė iš mamos, mama iš savo mamos ir t. t. „Šiemet jau abi vykome žinodamos, kad dalyvausime konkurse. Gavome kvietimą iš anksto. Tiesa, aš tiesiai iš Kauno vykau, tad iškart sėdau prie ratelio, nors ir pasibandyti neturėjau galimybės, mat Kaune ratelio neturiu. Greituoju būdu teko prisiminti viską. O mus palaikė močiutė, kuri jau garbaus amžiaus, bet mus ji visad palaiko ir labai džiaugiasi. Ji jau nebeverpia, palaikė mus iš namų“, – pasakoja Sonata. Judita Češkevičienė papildo dukros pasakojimą patikslindama, jog toks konkursas vykęs 2022 metais Sintautuose, šiemet vėl organizuotas. „Labai puikus renginys. Šaunu, kad sukviečia verpėjas iš visos Lietuvos į vieną vietą. Be galo smagu pasibūti bendraminčių apsuptyje, pasižiūrėti, kas kiek pažengė į priekį, kiek patobulėjo, o ir patirtimi pasidalina. Supranti, kad tu ne viena“, – sako Judita. Šeštadienio oras buvo ne pats palankiausias, šaltukas paspaudė, žvarba, keliai slidūs, matyt, tai ir pakišo koją, nes ne visos verpėjos atvyko, turėjo dalyvauti daugiau. „Tačiau mums labai patiko ankstesnių metų renginys. Paliko labai šiltus prisiminimus, geras emocijas, tad šiemet negalėjome nedalyvauti“, – sako jauna, žavi verpėja Sonata. Nors pusantros valandos be perstojo verpti ne taip paprasta. „Pusantros valandos išsėdėti toje pačioje pozoje – šiek tiek iššūkis. Vertino, kiek suverpėme, kaip suverpėme ir patį siūlą, žinoma. Įdomesnio tipo varžytuvės“, – pastebi Sonata. Džiaugiasi, kad visos verpėjos susidorojo su užduotimi puikiai. „O verpėjos suvažiavusios buvo iš visų Lietuvos regionų: ir Žemaitijos, ir Dzūkijos, ir Suvalkijos, ir Aukštaitijos“, – sako jaunoji verpėja. Tai, anot jos, buvo itin įdomu, nes kiekvienas regionas turi savitumų, netgi ratelį vadina skirtingai. „O ir ratelių modelių buvo galima nemažai pamatyti“, – antrina Judita.
„Buvo labai faina“, – teigia Sonata. Pasakoja, kad konkurse dalyvavęs ir berniukas, kuriam pavyko netgi pirmam suverpti. „Norisi, kad verpėjų būtų kuo daugiau, bet suprantame, kad tai itin senas amatas ir jaunimą prisikalbinti verpti ganėtinai sudėtinga“, – dėsto Sonata. Judita sako, kad šis amatas, nors ir labai senas, bet, reikia pripažinti, jog vis tik jaunėja. „Dalyvauja vis jaunesnės verpėjėlės, tas labai džiugina. Ne visi dalyviai, kurie dalyvavo pirmame konkurse, atvyko į antrą. Tikrai ne visus pamačiau antrą kartą, šįkart jau kiti dalyviai. Vienų netekome, bet naujų veidų pamačiau šiemet“, – pastebi Judita. Taip pat ir visokių įdomybių prisižiūrėta: viena verpėja Angoros triušį buvo atsivežusi, iš jo vilnos taip pat siūlai verpiami, kiti gi šį kelią eina nuo A iki Z: ir augina, ir vilną paruošia iki pat galutinio rezultato.
Tai labiau geras laikas kartu nei konkursas. Svarbiau bendrystė. „Nors tai konkursas, tačiau čia konkurencijos nėra, tai ne sportas, labiau emocija, laikas kartu. Bendruomeniškumas nugali. Žinoma, labai džiaugiesi už tą žmogų, kuris gal nesitikėjo nugalėti, bet nugalėjo: sužinojęs tai, nušvinta iki begalybės“, – sako Sonata. Judita priduria: „Svarbiausia – dalyvauti, pabūti kartu gražioje bendrystėje, šiltoje renginio atmosferoje“. Džiaugiasi, kad šis renginys nebuvo pamirštas, renginio organizatoriai žadėjo, kad po dvejų metų vėl verpėjos susitiks. „Šito amato nemesiu tikrai ir dalyvavimo konkurse nenutrauksiu. Dalyvauti tikrai verta. Važiuosiu, jei tik sveika būsiu. Šis amatas – man labai savas“, – pažada Judita Češkevičienė. Jai tai itin svarbu, ji net užsibrėžusi sau tikslą, pasižadėjusi surengti bent dvi-tris edukacijas vaikams, jaunimui. „Kai kartą išgirdau vaiką sakant, jog jis nematęs, kad iš cukraus vatos siūlą darytų, supratau, kad turiu rodyti šį seną amatą. Tai pastūmėjo mane rodyti šį amatą viešai bei papasakoti, kodėl tai buvo daroma anksčiau, kodėl tai svarbu buvę“, – prisipažįsta Judita. Šiemet ji jau verpė Rudaminoje ir ne tik rateliu, bet ir verpste, o tai dar senesnis būdas, buvo nuvykusi pas vaikus į Lazdijų mokyklą-darželį „Vyturėlis“. Turi ji ir norą: nori įsigyti karšimo mašiną, aišku, ne pramoninę, o tinkamą namų sąlygomis. „Tai itin praverstų ir edukacijoms“, – teigia.
Graži Juditos misija: populiarinti ir puoselėti verpimo amatą. Ji mano, kad ir mūsų rajone yra verpėjų, gal ne tiek daug, bet yra. „Yra verpiančių namie ir neparodančių, jog tai daro, to net nesureikšminančių. Manau, bendruomenėse atsirastų verpiančių, nes juk ir velia vilną, ir lipdo iš molio, ir mezga – visokių amatų moka. Iš šešėlio ištraukti reiktų ir, ko gero, pamatytume, jog ir verpėjų tikrai turime“, – mano Judita. Smagu jai matyti švytinčias žmonių akis, kai prieina kokioje šventėje prie jos ratelio ir pradeda pasakoti savo atsiminimus, nusikelia į vaikystę, į močiučių namus, kur buvo verpiama rateliu, gera klausytis šiltų, kartais net už širdies griebiančių istorijų.