Į Norvegiją pasisvečiuoti nuvyko tautodailininkė Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė kartu su dukra Morta Žaliauskaite. Rogalando lituanistinėje mokykloje mokė pasigaminti eglutės papuošimus iš šiaudų, o Lietuvių namuose susirinkusias moteris – šiaudinių sodų pynimo meno. „Toks jausmas, kad Lietuva gerokai didesnė nei pavaizduota žemėlapyje“, – taip sako Lina.
Paklausta, kaip gi jos į Norvegiją sugalvojo nuvykti, sako, jog pakvietė vietos bendruomenė. „Mane po pasaulį vežioja šiaudai“, – teigia pripažinta šiaudinių sodų rišėja Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė ir tuoj paaiškina: „Bendruomenės rašo projektus ir taip yra finansuojama“. Svečiavosi trumpai, vos vieną savaitgalį, bet nudirbo begalę darbų, parsivežė daug šiltų įspūdžių, o ir po Norvegiją dar spėjo pasižvalgyti. „Galvojau, kad tik šiaudais būsime „užsikasę“, – taip juokavo Linutės dukra Morta. Ji taip pat jau gerai įvaldžiusi šį amatą, kad prireikus ir mamą pavaduoja.
Lina labai šiltai atsiliepia apie ten sutiktus tautiečius. „Labai šaunūs jauni žmonės su mažais vaikais“, – sako ji. Mano, kad tie žmonės, kurie išvažiuoja iš savo gimtinės ir stebi gimtąją šalį iš šalies, kitaip viską ir vertina. „Lyg iš naujo įvertina savo šalį. Labai brangina savo tapatybę. Stengiasi, kad vaikai kalbėtų lietuviškai, kad pažintų savo tautos ir šokį, ir dainą“, – pasakoja. Prisipažįsta, kad tai ne pirmas susitikimas su užsienio lietuviais. Ir anksčiau jai yra tekę nemažai bendrauti su svečiose šalyse įsikūrusiomis lietuvių bendruomenėmis. „Tačiau pirmą kartą lankiausi lituanistinėje mokykloje, anksčiau niekada neturėjau tokios galimybės. Pasirodo, lituanistinėse mokyklėlėse nedideli vaikai mokosi, juos šeštadieniais atveda tėvai. Pasakojo, kad susiduria su problema, jog paaugliai jau nelabai nori šeštadieniais mokytis tokiose mokyklose. Yra toks niuansas: kol maži, labiau turi įtakos tėveliai, tol jie vedami į tokias mokyklėles“, – sužinojo.
Darbuotis su šiaudais Norvegijoje gyvenantiems lietuvaičiams sekėsi puikiai. Mortai uždainavus, Lina iškart įspėjo, kad kiekvienas surištas mazgelis bekuriant sodą, užtvirtina gero palinkėjimą. „Blogo negalima linkėti. To mūsų tradicijoje nėra“, – pabrėžė sodų rišėja Lina. Suaugusieji surišo ir sodelį, ir angelus, ir paukštelius – viską iš šiaudų.
„Vaikai susirinko mažučiai, nuo 3–4 metukų iki 11 metų, tad su jais irgi reikėjo šį bei tą nuveikti. Ir nuveikėme – pynėme“, – pasidžiaugia.
Medžiagą sodų ir eglutės žaislų gamybai – šiaudus – vežėsi iš Lazdijų. „Mes labai gerai namų darbus turėjome paruošti. Viską apgalvoti, susipakuoti. Skrendant lėktuvu, viską reikia tiksliai susidėlioti, susiruošti. Darbo priemones privalu nusivežti. Namų darbų yra daug“, – pastebi.
Kartais mes ateiname į edukacinius užsiėmimus, kur žmonės itin noriai užsiima tokiais darbeliais. „Tikrai taip. Galiu pasakyti, kad ne tik Norvegijos lietuvių bendruomenė, bet ir bendruomenės kitose šalyse. Ne viena mano kolegė važiuos – tai į Vokietiją, tai kitur. Yra susidomėjimas“, – patvirtina Lina. Ar galime sakyti, kad tai šiaudo atgimimas? „Ši tradicija nebuvo mirusi, bet labai pagyvėjo šiaudinių sodų rišimo tradiciją įtraukus į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Manyčiau, kad mes pagaliau įvertinome, ką turime, kad mūsų kultūra yra puiki, nuostabi, įdomi, vertinga, kaip ir visų kitų tautų. Mes supratome, jog reikia branginti tai, kas savo“, – sako mokytoja, pripažinta sodų rišėja Lina Živatkauskaitė-Žaliauskienė.
Norvegijoje spėjo ir po apylinkes pasidairyti. „Iki lėktuvo skrydžio dar ir į kalnus užkopėme, prie krioklio nuėjome. Puikus žygis buvo, nors lietus lijo. Pasidairėme ir po miestelį, nes toks charakteringas – tarp fiordų: akmuo ir vanduo“, – pasakoja Lina, pakalbinta pirmadienį, praktiškai tik iš lėktuvo, šiek tiek numigusi ir jau į darbą atvykusi.
„Linai pasakojant apie šiaudinių sodų reikšmę, Mortai dainuojant lietuvių liaudies dainas, o mums veriant šiaudinius sodus ir angeliukus, jutome artėjančių švenčių dvasią“, – taip rašo savo feisbuko paskyroje ten gyvenančios lietuvaitės, susižavėjusios šiaudų rišimo magija.