Arkadijus Vinokuras, publicistas, LRT.lt
Sausio 13-oji mums ne tik primena, kad už Laisvę mokama gyvybės kaina, bet ir kad priešas už vartų liko tas pats – banditų užvaldyta Rusija. Paradoksas, tačiau po 32 metų laisvėje „mes patys sau tapome priešais“. Tai teigia rinkimuose niekada nedalyvavęs pilietis ir priduria, kad „mūsų niekas negirdi“.
Bent jau šią „tiesą“ išrėžė ir garsus kunigas, pareiškęs, kad neva 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo pasidalyti nuomone. Keista, 1991 m. sausio 13 d. nemaža dalis Lietuvos gyventojų nepabijojo pareikšti vienareikšmiškos nuomonės, nepagailėjo nei gyvybių, nei sveikatos. Taip, net dėl tų, kurie šaukia „mūsų niekas negirdi“. Taip pat tiems, kurių neva niekas negirdi, turėtų būti keista, kad kas ketverius metus Seimo rinkimuose dalyvauja šiek tiek daugiau nei pusė turinčiųjų teisę balsuoti, nekalbant apie savivaldybių, Europos Parlamento ir prezidento rinkimus. Kas draudžia niekada nebalsuojančiai daliai gyventojų dalyvauti rinkimuose?
Kas draudžia dalytis nuomone, už kurią nenukirs galvos, neuždarys psichiatrinėje? Niekas, tik pats ir niekas kitas. Taip, diktatūros sąlygomis kalbėti tiesą drąsu, bet demokratijos sąlygomis turėtų būti elementari norma. Tiesa, merkantilizmo filosofija kiša koją, nes koks nors regionų kunigaikštukas už tiesą neduos tau ar tavo žmonai darbo arba iš jo išgrūs. Bet tai tik detalės.
Demokratija Lietuvoje veikia, tik tas prakeiktas „bet“ pirštu baksnoja į demokratijos grimasas, kurios vienus atbaido, kitus – džiugina. O trečius, kaip tuos mūsų kritusius didvyrius ir didmoteres, paskatino paaukoti gyvybes. Žinoma, nebūtinai tarp jų turėjo būti demokratijos išpažinėjų. Galima prisiminti kai kurių buvusių garsių Lietuvos sovietų disidentų kalbas bei elgesį, kad būtų pastebėtas jų negebėjimas susitaikyti su demokratija visiems, o ne tik išrinktiems, siuntantiems, kad Lietuva neatitinka jų nuosavo kurpalio.
Dalis jų įsivaizdavo Lietuvą laisvą, bet anaiptol ne demokratinę, nes naudotis demokratija reikia drąsos, išprusimo, gebėjimo suprasti ir susitaikyti su faktu, kad demokratijoje visų norinčių kalbėti balsai girdimi, visų teisės ginamos. Taip, net ir tų, kurie neįtinka, neatitinka savos pasaulėžiūros. Šis imperatyvas neskiriamas demokratijos ir nepriklausomybės priešams. Mūsų Konstitucijoje viskas protingai surašyta, sudėliotos laisvės, atsakomybės ir pareigos. Taip, su kai kuriomis vietomis gali nesutikti, jos gali atrodyti ir yra senamadiškos, kilusios daugiau iš religinių dogmų, bet ir vėl – balsuokite, o ne bliaukite, kad ne už tokią Lietuvą kovojote. Jei apskritai kovojote.
Kita vertus, teiginys „esame savo paties priešai“ išties nėra iš piršto laužtas, jį, deja, neretai galima pateisinti. Iš pradžių sutarkime dėl vertinimo kriterijaus, leisiančio įvertinti, ar esame savo paties priešai. Kriterijus paprastas: valstybinis mąstymas, demokratiniai principai prieš merkantilinį beprincipingumą. Remiantis šiuo kriterijumi jis tampa lyg didinamuoju stiklu, per kurį matome ir savo, ir savo bendruomenės bei politinių atstovų pasirinkimą. Pasirinkus merkantilinį beprincipingumą vertybės nebeatlieka jokio vaidmens. Koalicija su antisemitų partija, rinkiminis melas paverčiamas rinkimine taktika ir tiek, kur skandalas?
Sankcijų apėjimas, leidžiantis priešui naikinti mūsų pačių gynybą, už kurią jau trejus metus savo krauju moka Ukraina, yra vienas merkantilinio požiūrio rezultatų. Jei nebus sustabdytas, pavirs virve ant mūsų pačių gerklės. Regis, ta linkme ir einama. Naujos vyriausybės užduotis, pasirodo, yra ne užkardyti sankcijų Rusijai skyles, bet ieškoti galimybių joms apeiti. Tik tam, kad būtų patenkintas beprincipis verslo gobšumas. To verslo, kuris pristatomas kaip sąžiningas, todėl yra pats save lyg ir principingai reguliuojantis.
Šiame kontekste klausiu, ar kam nors kilo mintis, kuriam galui daromas biznis su diktatūromis, nors puikiai žinoma, kad tai verslininką paverčia korumpuota beprincipe ameba, pristatoma kaip nauda valstybei? Įtariu, kad nemažai Lietuvos verslininkų moka tik rusų kalbą, o milijoninį kapitalą uždirbo Rusijoje, pavyzdžiui, Visvaldas Matijošaitis, Viktoras Uspaskichas ir dar daugybė man žinomų, bet nežinomų visuomenėje verslininkų.
Pati Vakarų idėja varyti biznį su diktatūra, kurios tikslas – sunaikinti Vakarų demokratijas barbariškais akmens amžiaus metodais, Vakarų valdančiųjų elito neišgąsdino. Visai atvirkščiai: bet kuris, visa gerkle šaukiantis, kad negalima turėti abiejų dalykų vienu metu – kovoti prieš blogį ir su juo prekiauti lyg niekur nieko, traktuojamas radikalu, bepročiu, na, kaip ir Volodymyras Zelenskis. Ar supratote? Jis kaltinamas nenoru susitaikyti su jį praryti pasiruošusiu žmogėdra! Fui, kaip negražu. Jei amerikiečiai ir britai per Antrąjį pasaulinį karą būtų darę biznį su Hitleriu ir Japonija „humaniškais“ sumetimais, „civiliai neturi nukentėti“ sumetimais, būtų nestabdę rusų, šiandien visi kalbėtume vokiškai, japoniškai arba rusiškai, o Lietuvos nebūtų likę nė užuominos. Priminsiu, kad gailestis nusikaltėliui yra kančia jo aukai.
Belieka viltis, kad bent kartą per metus, Sausio 13-ąją, kai pagerbiami mūsų kritusieji, ši diena kažkam primins dėl ko kovota, dėl ko buvo verta mirti. Na, kad bent nekiltų paralyžiuojanti mintis „ne už tokią Lietuvą kovojau“. Tai bejėgiškumo išraiška, pasidavimo išraiška, savęs ir savo valstybės menkinimo išraiška, nepagarbos kritusiesiems išraiška.
Dalijuosi eilėraščiu, skirtu Sausio 13-ajai. Parašiau jį Stokholme, tą pačią dieną skaičiau ir Pirmadienio mitinge susirinkusiems švedams, atėjusiems pagerbti, apraudoti kritusiųjų.
Sausio 13-oji
Sekmadienis.
Tą dieną kraujas,
patrankų gausmas
įsiveržė į mūsų saugius būstus
Banalus telefono ragelis
pavirto gyvybės laidu,
maldaujančiųjų mikrofonu,
kritusiųjų pagalbos šauksmu
arba
naujienų agentūrų
pajamų šaltiniu
Lyg kunigas
atvėriau sielą kritusiems
Mano žvilgsnis prisirakino
prie tų kitų drąsos stabdyti
nuo žudynių apkvaitusius
plieninius monstrus
Mano lūpos, tačiau,
prisisiurbė prie
miegančio pasaulio
sąžinės
Mano žodžiai
jų žodžiai
krito nesibaigiančiomis kaskadomis:
24 metų mergina,
sudarkyta tankų vikšrais.
Vidutinio amžiaus vyras:
šautuvų buožėmis
suskaldyta galva,
peršautu pilvu
seniai uždraustomis
sprogstamosiomis kulkomis
Rezultatas:
14 žuvusių
702 sužeisti
Tu, ten, kurs laikai
Nobelio taikos premijos laureato
apdovanojimą
tau nepakaks nosinių
nusišluostyti nuo rankų kraują
Jūs, ten
bandantys apkaltinti
ginančius svajonę…
Jūs nebegalėsite ramiai miegoti,
nes blogis pasibels ir į jūsų duris
Melas,
kad vieno nelaimė
yra kito laimė,
nes nelaimė
visiems vienoda.
Kai nutrūko ryšis –
verkiau