Nors Lazdijai negarsėja teatro tradicijomis, tačiau teatro dvasia mūsų periferijos mieste vis drąsiau skleidžia sparnus. Kovo 27-ąją visas pasaulis minėjo Tarptautinę teatro dieną. Pirmąkart ši data buvo paminėta ir Lazdijuose. Jos šventimą inicijavo Ingridos Neverdauskienės vadovaujama meninės raiškos studija „Macinga“, parodydama kūrybinį darbą – spektaklį „Ričis“.
Jau septyniolika metų dirbanti „Macinga“ maloniai stebina lazdijiečius ir kitų regionų teatro mylėtojus savo originaliais pastatymais ir skleidžiama kūrybine energija. Ši studija ne tik puiki vieta jaunimo saviraiškai, bet ir tam tikra asmenybės tobulėjimo mokykla.
Apie darbą su jaunimu, kūrybinius ieškojimus, studijos svarbą jauno žmogaus pasaulėjautos ir meninio skonio formavimui kalbamės su „Macingos“ vadove, Lazdijų kultūros centro direktoriaus pavaduotoja Ingrida Neverdauskiene.
– Kada prasidėjo „Macingos“ veikla, kaip atsirado studijos pavadinimas?
– Lazdijuose pradėjau dirbti 2006 metais, o jau nuo 2007 metų prasidėjo studijos veikla. Buvau baigusi renginių režisūrą, pradėjau dirbti administracinį darbą ir supratau, kad turiu neužmiršti režisūros ir užsiimti teatrine praktika. Man sakė, kad Lazdijuose bus sunku surinkti jaunimą, kuris norėtų vaidinti. Tačiau tuo nepatikėjau ir pradėjau teatro mėgėjų paieškas. Pati susirinkau vaikus, pastatėme spektaklį, kuris buvo skirtas ir suaugusiesiems, „Žmonės kaip žmonės“.
O studijos pavadinimas atsirado labai netikėtai. Turėjau studijoje jaunimo, kuris padėdavo organizuojant rajoninius renginius, su jais dirbau, mokiau aktorystės pradmenų, atlikdavome įvairias teatrines praktikas. Vienas iš tokių pratimų toks: kai visi būna išsilakstę, kažkuris vienas sako „ma“. Visi ištiesia rankas ir subėga į ratą, susikabina ir pasako „cinga“. Tas žaidimas skirtas dėmesio koncentracijai. Vaikai įprato prie šio žaidimo ir, laukdami repeticijų, manęs klausdavo: „Tai kada bus „macinga“?
– Tai šiame pavadinime gilesnės prasmės neverta ieškoti?
– Taip, neverta. Žinojau tokį žaidimą, praktiką, buvo tokios frazės, naudojamos šiame pratime, taip ir atsirado „Macinga“.
– Kaip atsirenkate vaikus į studiją?
– Kiekvienais metais viskas būna kitaip. Pradžioje viena iš studijos dalyvių atsivedė keletą draugų, paprašiau, kad „studijokai“ pašnekintų savo draugus prisijungti. Viskas prasidėjo nuo 8 narių, paskui ji išaugo iki 20, kaip šiemet. Paprastai studijos veikloje dalyvauja apie 12–14 jaunuolių. Viskas vyksta taip – per kelerius metus užsiaugini kūrybiškai brandžius jaunuolius, paskui jie baigia mokyklą ir išvyksta. Tada imi mažesnius ir vėl augini. Pradžioje turėjome daug teorijos dalykų, žaidėme įvairius žaidimus, nes reikėjo padėti pagrindus, išsiauginti jaunimą. Yra sudėtinga, kai ateina nauji nariai, kurie visko turi mokytis iš naujo, o šalia jau dirba senbuviai, kurie daug ką moka. Kita vertus, naujokai mokosi iš senbuvių, taip tobulėja ir įsilieja į kolektyvą.
– Kokia dar veikla be dalyvavimo renginiuose ir spektaklių statymo užsiima Jūsų studijos auklėtiniai?
– Darome vasaros stovyklas, kviečiuosi savo kolegas, profesionalus, taip pat rengiame susitikimus su režisieriais. Darom praktikumus, kurie padeda tobulėti. Buvome pasikvietę režisierių Gytį Padegimą, kuris buvo mano magistro darbo vadovas. Taip pat su vaikais bendravo ir scenos kalbos specialistė.
Būna metų, kai nepastatome nė vieno spektaklio, nes man tenka režisuoti daug rajono renginių, kuriuose dalyvauja ir studijos nariai. Jiems svarbiausia, kad buvimas studijoje atlieptų jų lūkesčius.
– Minėjote, kad Jūsų magistro darbo tema „Paauglių literatūros įveiksminimas“. Ką nauja sužinojote, rengdama šį darbą?
– Man tai buvo labai įdomu. Paskutinius metus studijavau paauglių literatūrą, paauglystės temą. Supratau, kad jaunimui labai įdomu ir svarbu tokie spektakliai, kuriuose būtų atspindimos jų pačių problemos ir skauduliai – jų paauglystės istorijos, meilė, mirtis, nusivylimas, savęs ieškojimas.
Atlikau tyrimą, kuriame bandžiau išsiaiškinti, kaip buvimas teatro studijoje veikia paauglius. Išryškėjo gražių dalykų. Pasirodo, studijos dalyviams svarbu buvo tai, kad jie studijoje gali save realizuoti, kad iš jų niekas nesišaipo, kad jie gerai praleidžia laiką. Tėvams buvo svarbu, kad jie žino, kur yra jų vaikai, kad jie studijoje saugūs, kad jie didžiuojasi savo atžalomis. Mokytojai sakė, kad kai kurie vaikai, dalyvaudami studijoje, pasikeičia, atsiveria, išmoksta save pateikti ir pasireikšti.
– Kokias sau keliate užduotis, dirbdama su jaunimu?
– Viena iš užduočių – kad jaunimas turėtų dar vieną veiklos sritį, kurioje galėtų save realizuoti. Kad jie užaugtų geri žmonės, kad prisidėčiau prie jų asmenybės formavimo. Nes per teatrą galima pasakyti labai daug. Smagu, kad studijoje jie tampa pavyzdžiu draugams, įgyja lyderių savybių. Bet svarbiausia – siųsti meno žinutę, kad pasaulį turime padaryti geresnį. Mes ruošiame ne aktorius, bet universalesnius kūrybininkus, juos įvardinčiau kaip kūrybinių industrijų atstovus, kurie, užbaigę mūsų studiją, ir toliau dalyvauja įvairiose kūrybinėse veiklose.
– Kas Jums yra teatras?
– Teatras yra mano laisvalaikis, tiesiogiai susijęs su darbu. Tai mano papildoma veikla. Esu Kultūros centro direktoriaus pavaduotoja, galiu ir neturėtų kolektyvų, bet dirbu ir su paaugliais, ir su suaugusiaisiais, nes tai puiki saviraiškos galimybė. Turiu suktis ir tuose teatruose, kur dirba profesionalūs aktoriai, tai skatina mano tobulėjimą.
– Kas Jūsų režisūros guru?
– Eimuntas Nekrošius, man labai patinka jo spektakliai, vieną esu žiūrėjusi net septynis kartus. Ir dabar kartais pasižiūriu jo spektaklių vaizdo įrašus, interviu. O šiuo metu labai susižavėjau savo dėstytojo Gyčio Padegimo darbais, jaučiu, jog mūsų temperamentai labai panašūs…
– Kaip susidomėjote režisūra?
– Gimiau Lazdijuose, augau kaime, bet vėl grįžau į Lazdijus. Nuo vaikystės man sakydavo, kad būsiu aktorė ar dainininkė, man viskas būdavo įdomu, visur būdavau iniciatorė. Mokykloje supratau, kad man niekas nepapasakos, kaip turi būti, tik aš pati tai žinau. Juk tik režisierius žino, kaip reikia padaryti, o aktoriai tik vykdo jo sumanymus. Visi norėjo, kad būčiau mokytoja, tiesa, tam tikrą laiko tarpą dirbau mokytoja, tačiau sugrįžau į režisūrą. Šią vasarą sukaks jau 30 metų, kai gavau pirmąjį režisieriaus diplomą.
„Dzūkų žinių“ informacija