Šiandien Didysis ketvirtadienis, tad bent šią savaitę būtų labai gerai kasdienius buitinius rūpesčius iškeisti į apmąstymus apie būtį. Bet kur tau, būtent šią savaitę prekybos centrus užplūs minios tautiečių, kad prisipirktų kalnus maisto ir, neduok, Dieve, kad ant stalo ko nors imtų ir pritrūktų. O paskui prie daugiau nei gausaus šventinio stalo susėdę ims dejuoti ir skųstis, koks blogas gyvenimas Lietuvoje, koks brangus maistas ir apskritai, kad tik per didžiausią stebuklą visi kažkaip netyčia ima ir išgyvena.
Iš tikrųjų gyvename visuotinio materialinių gėrybių pertekliaus laikais. Užtenka dirstelėti į pilnus žmonių prekybos centrus ne tik prieš didžiąsias metų šventes, pilnas kavines ir pilnus restoranus, kad padarytume išvadą, kad tikrai neblogai gyvename. Turbūt mažai kas ginčysis ir su teiginiu, kad prie gyvenamųjų namų aikštelėse jau nebeužtenka vietų automobiliams pastatyti. Reta šeima turi tik vieną automobilį. Dažniausiai po du ar net tris.
Reikia pripažinti, kad neadekvačiai daug dėmesio skiriame sveiko gyvenimo būdo propagavimui. Draugų, artimųjų ar pažįstamų pokalbiuose itin dažnai aptariama, kad kažką valgyti yra sveika, o kažką jau, girdi, ne. Mano šviesaus atminimo tėtis, kuris buvo politinis kalinys ir tremtinys, dažnai mėgdavo sakyti, kad labiausiai nesveika yra neturėti ko valgyti ir badauti, nes pats Stalino koncentracijos lageryje patyrė, kas yra badas. Tėtis dažnai išsivirdavo arbatos, ant juodos duonos užsitepdavo sviesto ir mėgaudamasis sakydavo, kad tai jam atstoja patį skaniausią tortą. Laikraščiuose, per radiją ir televiziją, naujienų portaluose ar feisbuke tiesiog pilna naujienų apie sveikus produktus ir ką daryti, kad tik būtum sveikas ir kuo ilgiau gyventum. Tik pamirštama, kad daugeliu atvejų yra svarbiau nugyventų metų kokybė, o ne kiekis. Kas iš to, jeigu nugyvensi šimtą metų, o trisdešimt iš jų tave kamuos kokia nors sunki ir nemaloni liga ar tiesiog egzistuosi be jokio suvokimo kaip daržovė.
Taip pat vyrauja iškreiptas sveiko kūno ir grožio kultas, kuris gana dažnai prasilenkia su natūralumu. Juk nemažai žmonių lankosi sporto klube, kur „pumpuoja“ raumenis, bet neatranda nors truputį laiko kasdien ar nors kelis kartus per savaitę paskaityti. Taip pat vyrauja aukštojo mokslo kultas, kai bet kokia kaina siekiama įgyti aukštojo mokslo diplomą ar net kelis. Viskas gerai, jeigu tai sutampa su aukšta baigusiojo mokslus kompetencija, bet kiek aplink yra magistrų, kurie rašydami elementarų raštą ar straipsnį sakinyje padaro po kelias grubias gramatines klaidas. Tad, sakykite, ko tuomet verti keli diplomai ir magistrų laipsniai?
Gyvendami materialinių gėrybių pertekliaus laikais, dažnai pamirštame Jėzaus žodžius: „Mano karalystė yra ne šios žemės.“ Gal bent Didžiąją savaitę atraskime laiko atsiversti Bibliją, tiksliau, Naująjį Testamentą ir pasigilinkime į aprašytus Didžiosios savaitės slėpinius. Nors truputį pasistenkime, kad šv. Velykų šventė būtų „ne šios žemės…“