Kruosto hidroelektrinės užtvanka ant Nevėžio upės Kėdainių rajone ekspertų yra įvertinta kaip labai prastos būklės. Tačiau šis objektas – tik vienas iš daugybės atvejų, kai apleistos ir griūvančios užtvankos Lietuvoje kelia rūpesčių. Nors geriausio sprendimo pavyzdžių šalyje jau yra: kai užtvankos išardomos, į išlaisvintas upes pradeda grįžti migruojančios žuvys ir pamažu atsikuria natūralios gamtos ekosistemos.
Kėdainių rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio ir aplinkosaugos skyriaus vedėjos pareigas laikinai einanti Gintarė Kundrotaitė-Kozins patvirtina, kad Kruosto hidroelektrinė (HE) ant Nevėžio upės yra įvertinta kaip labai blogos būklės.
Dėl to savivaldybės administracija pernai kreipėsi į Aplinkos ministeriją, prašydama skirti finansavimą apleisto hidrotechnikos statinio pašalinimo darbams atlikti ir upės vientisumui atkurti. Ministerija nusprendė suteikti 100 proc. dotaciją hidroelektrinės statinių likučių nugriovimui. Anot Kundrotaitės-Kozins, šiuo metu yra atliekamos pirkimų procedūros, po kurių bus atliekami demontavimo darbai.
Pašnekovė pripažįsta, kad Kruosto HE atvejis nėra išskirtinis. Panašių problemų yra ir su kitomis užtvankomis regione. Pavyzdžiui, Vaidatonių tvenkinio hidrotechnikos statinio įrenginių būklė taip pat yra bloga. Savivaldybės administracija teikė paraišką ir gavo paramą projekto „Kėdainių rajono Dotnuvos seniūnijos Kruosto upės Vaidatonių tvenkinio hidrotechnikos statinių rekonstrukcija“ rekonstrukcijos darbų įgyvendinimui. Šiuo metu taip pat yra atliekamos pirkimų procedūros.
Apibendrinant, viena užtvanka rajone bus suremontuota, o kita – visiškai pašalinta. Skyriaus vedėjos teigimu, paprastai pirkimų procedūros užtrunka apie 2–4 mėnesius, po kurių bus pasirašomos sutartys. Pirmiausia pagal technines specifikacijas turės būti parengti projektai, o tada seks rangos darbai. Tad permainos artėja. Ko galima tikėtis?
Pastangos atverti upę truko ilgiau negu 5 metus
Permainų pavyzdžiu Lietuvoje jau tapo sėkmingai įgyvendintas upės išlaisvinimo projektas Salantuose. Salantų regioninio parko grupės patarėjas Modestas Šečkus pasakoja, kad darbai buvo atlikti įgyvendinant projektą „Žuvų migracijos kliūčių pašalinimas ties Salantų miesto užtvanka ir vandens telkinio būklės gerinimas, siekiant atkurti Salanto upės vagą“, kuris buvo finansuotas Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšomis. Galima pridurti, kad Techninio darbo projekto parengimas, papildomas Projekto viešinimo veiklos, išsamūs ichtiologiniai tyrimai buvo finansuojami AARP lėšomis.
Vaizdingame Žemaitijos mieste išardyta užtvankos vandens pralaida, atkurta Salanto upės vaga, įrengiant dirbtines nerštavietes, šlapynę, apsaugančią upę nuo atsitiktinės taršos, įrengtas užutekis, atstojantis vietos gyventojams maudynių vietą. Taip pat išvalytas Salanto upės ruožas žemiau užtvankos, o Salantų mieste esančio tvenkinio teritorija rekultivuota ir natūralizuota išlaikant teritorijos rekreacinį potencialą bei gamtines vertybes.
„Projektui rengėmės kruopščiai ir intensyviai. Dalyvavome konferencijose ir susitikimuose su Aplinkos ministerijos ir aplinkos apsaugos specialistais, tarėmės ir ieškojome sprendimų, analizavome užsienio šalių pavyzdžius, kurių vien Europoje yra šimtai. Taigi, upių vientisumo atkūrimo nauda gamtai niekas neabejoja. Salantuose patys matėme, koks storas sluoksnis sąnašų susikaupė tvenkinyje, kai tuo tarpu nesuvaržytose upėse maisto medžiagos yra nuplukdomos tolyn ir nevirsta dumblo kalnais“, – dalijasi M. Šečkus. Pasak jo, regioninio parko komanda šią iniciatyvą pradėjo maždaug prieš 6–7 metus, o galutinį finišą pasiekė pernai rudenį. Tad reikėjo pakankamai daug laiko, kad 46 km ilgio Salanto ir jo intakų atkarpos su 29 km ilgio ruožais, tinkamais reofilinių žuvų maitinimuisi ir veisimuisi, vėl taptų atviros žuvų migracijai.
Tikisi, kad sugrįš ne tik lašišinės žuvys
Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad dar turi praeiti bent keleri metai, kad išlaisvintoje upės atkarpoje pilnai atsikurtų ekologinės buveinės ir funkcijos. Bet Žemaitijos saugomų teritorijų direkcijos Biologinės įvairovės apsaugos skyriaus vyr. specialistas (ekologas) Antanas Kubilius pastebi, kad pokyčiai ėmė vykti iškart, vos buvo pašalinta užtvanka, pavyzdžiui, sugrįžo neršti nėgės ir jų neršto intensyvumas buvo aukštas, įvertinus tai, kad daugiau nei 30 metų nėgės negalėjo pasiekti nerštaviečių, esančių aukščiau Salantų užtvankos dėl šios užtvankos sukurtos migracijos kliūties.
„Užtvanka upę buvo suskaidžiusi į dvi dalis. Iš Salanto aukštupio išplautos nuosėdos kaupėsi Salantų tvenkinyje, kur buvo suformavusi į upės deltą panašią seklumą, o aukščiau tvenkinio upės vaga priminė žolių prižėlusį lovį – buvo fiziškai pasikeitusi, buveinių kokybė nuskurdusi. Buvo prisikaupę daug smėlio, priaugę žolių ir makrofitų, todėl tvenkinio vanduo vasarą „žydėdavo“, vyko eutrofikacijos procesas. Dėl sąnašų gausos tvenkinys tapo nebepatrauklus maudynėms“, – dėsto ekologas A. Kubilius.
Pašnekovo teigimu, pašalinus migracijos kliūtis ties Salantų užtvanka, atsikūrė upės tėkmė, laisvai pernešami nešmenys, atkurta buveinių struktūra, susiformavo nedidelės rėvos, tad upės vaga tapo įvairesnė ir joje gali gyventi daugiau žuvų. Duburiuose gyvena didesnės žuvys, o seklumose – mažesnės, taigi, upėje atsiranda didesnė buveinių bei žuvų įvairovė. Ekologas pastebi, kad dabar Salante upės atkarpoje, kuri buvo paveikta Salantų užtvankos, atsikuria tipinės upėtakių ir kitų saugomų lašišinių žuvų buveinės. Tikimasi, kad netrukus upėje pagausės šlakių, margųjų upėtakių, kūjagalvių, šapalų, strepečių, srovinės aukšlių ir upinių nėgių. Tai bus ženklai, kad biologinė įvairovė atgyja.
Pradžiugino laumžirgiai ir juodasis gandras
A. Kubilius atskleidžia, jog vienas iš šių metų tikslų yra į upės apylinkes pritraukti pleištinę skėtę – laumžirgių rūšį, kuri yra įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą. Praėjusią vasarą jau fiksuoti šie individai.
„Pleištinę skėtę pirmą kartą Salanto upės aplinkoje aptikome po užtvankos demontavimo – 2022 metų vasaros pabaigoje. Skėčių buvo aptikta gausiai, todėl tai puikiai parodo, kad upė sparčiai atsigauna. Pleištinė skėtė yra saugoma Lietuvos raudonosios knygos rūšis bei įtrauka į Europos buveinių direktyvos sąrašus, todėl saugoma visoje Europoje kaip indikatorinė rūšis, kuri parodo gerą upių ekologinę būklę“, – pažymi ekologas.
Be skėtės aptikimo nudžiugino juodasis gandras, kuris dar Salanto upės vagos atkūrimo darbų metu reguliariai atskirsdavo maitinis į naujai suformuotą Salanto upės vagą.
Šiais metais bus tęsiamos upinių nėgių ir lašišinių žuvų nerštaviečių apskaitos, vasaros pabaigoje pakartojama pleištinės skėtės apskaita. Rudens pradžioje Klaipėdos universiteto mokslininkai atliks išsamius ichtiologinius tyrimus Salanto baseine.