Praėjusią savaitę bičiulis futbolo rungtynių inspektorius man pasiūlė važiuoti į Kauną, kur turėjo vykti Lietuvos futbolo A lygos rungtynės tarp vietinio „Hegelman“ futbolo klubo ir mano numylėtinio Vilniaus „Žalgirio“. Kadangi inspektorius į rungtynes atvykti turi likus bent kelioms valandoms iki jų, tai Kaune turėjau nemažai laisvo laiko. Netoli buvo Kauno mikrorajonas Žaliakalnis ir aš nuėjau ten vildamasis nusileisti ir pasikelti Žaliakalnio funikulieriumi. Deja, jis nedirbo. Tuomet nutariau kavinukėje išgerti puodelį kitą kavos. Prisiminiau, kad Žaliakalnyje gyveno vienas žymiausių ir geriausių Lietuvos poetų Kęstutis Navakas. Turėjau laisvo laiko, tai, sakau, būtų įdomu pamatyti namą, kuriame šis rašytojas gyveno. Klustelėjau baro, kuriame gėriau kavą, padavėjų, kur jų rajone gyveno K. Navakas. O jos savo ruožtu paklausė: kas jis toks buvo? Nemaloniai nustebau, nes nežinoti, kas buvo K. Navakas, yra milžiniška spraga išsilavinime ir išprusime. Ką kalbėti apie kitus rašytojus, jeigu toks korifėjus kaip K. Navakas yra nežinomas jaunajai kartai arba net praėjus keleriems metams po rašytojo mirties jo gyvenimo vietoje nėra jokios informacijos ar nuorodų į jo namą, kuriame jis gyveno.
Reikia pripažinti, kad šiuo metu gyvename iškreiptų vertybių pasaulyje. Retas iš jaunimo žino, kas toks buvo K. Navakas, bet didžioji jų dalis žino, kas tokie yra N. Bunkė, O. Pikul, Mango ar „Olialia“ pupytės ar kitos visiška vidine tuštuma dvelkiančios mergytės. Prie šito stipriai prisideda ir žiniasklaida, nes internetiniuose portaluose įvairios „žvaigždutės“ užima itin svarbią ir net, sakyčiau, pagrindinę vietą. Neseniai tokį pavyzdį patyriau ir savo gimtajame Veisiejų miestelyje, kai į kitą pasaulį iškeliavo itin žinomas ir garsus profesorius V. Kavaliauskas. Kai kurie žmonės klausinėjo, kas jis toks buvo, nes mano pasakymas, kad jis buvo labai žinomas ir garbus mokslininkas, daug kam nieko nereiškė, nes tokia asmenybė paprasčiausiai yra per stambi žuvis mažo miestelio ar mažo rajono bendruomenės pletkams.
Su nostalgija prisimenu tuos laikus, kai mūsų šalyje kasdien buvo leidžiami net trys popieriniai laikraščiai: „Lietuvos rytas“, „Respublika“ ir „Lietuvos aidas“. Tuomet būdavo aišku, kad paėmęs į rankas „Lietuvos rytą“ pirmame puslapyje rasi tikrai svarbiausią ir aktualiausią temą tuo metu mūsų šalyje. Dabar atsivertus internetinį „Lietuvos ryto“ portalą pagrindinėse jo vietose nebūtinai rasi pagrindines politines ar visuomeninio gyvenimo temas. Neadekvačiai daug dėmesio skiriama įvairių pigių garsenybių konfliktams, barniams, skyryboms ar vedyboms. Į popierinį kasdien ėjusį „Lietuvos rytą“ tokie įvykiai tiesiog nepatekdavo, nes vyr. redaktoriui būdavo gaila laikraščio ploto tokiems niekams. Deja, reikia pripažinti, kad dabar tokiems niekalams skiriama neadekvačiai daug vietos internetiniuose puslapiuose, nes būtent pigios ir greitos sensacijos yra lyg bulvių traškučiai, kuriuos šlamšti savotiškai malonu, bet naudos iš jų jokios.