Jau kuris laikas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose verda karštos diskusijos dėl Vilniaus savivaldybės priimtų sprendimų: Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimo ir K. Škirpos alėjos pervadinimo į Trispalvės. Kas džiugina šioje sudėtingoje situacijoje, kad nemažai lietuvių pasisako prieš Vilniaus savivaldybės sprendimą ir jį griežtai kritikuoja. Reiškia, mūsų tautiečiams toli gražu ne tas pats, kaip elgiamasi su mūsų istorine praeitimi. Šiuo atveju lemiamas žodis įvertinant J. Noreikos ir K. Škirpos veiklą turėtų priklausyti istorikams ir už tai atsakingoms institucijoms. Reikia viską itin kruopščiai ir išsamiai išanalizuoti ir tuomet pateikti verdiktą. Negalima minėtų asmenybių istorinių atminimo ženklų nuimti be plačios specialistų diskusijos ir skubotai, būtent taip, kaip buvo pasielgta.
Bet kaip dabar lengva teisti J. Noreiką-Generolą Vėtrą ir pulkininką ir diplomatą K. Škirpą, kurių nuopelnai Lietuvos valstybei ir tautai nėra nei kiek abejotini. Tokie „teisėjai“ teigia, kad minėti asmenys yra prisidėję prie Lietuvos žydų padėties pabloginimo praeityje, ir prisimenami galbūt antisemitiniai jų pasisakymai, bet pamirštama, kokiomis itin sudėtingomis istorinėmis sąlygomis jie veikė. Be to, reikia aiškiai pasakyti, kad dėl J. Noreikos ir K. Škirpos veiksmų nebuvo nužudytas nei vienas žydas. Atsakykime į klausimą: kam labiausiai naudingas Generolo Vėtros ir K. Škirpos juodinimas ir kas tuo labiausiai džiaugiasi? Ilgai spėlioti ir vargti nereikia, nes atsakymas paprastas kaip du kart du – Rusijai, kuri seniai ne tik šiuos, bet ir kitus mūsų tautai nusipelniusius asmenis vadina fašistais, beje, kaip ir visą mūsų tautą. Galima net neabejoti, kad, nuėmus Generolo Vėtros atminimo lentą ir pervadinus K. Škirpos vardo alėją, Rusijos ambasadoje Vilniuje, Latvių gatvėje, visi ploja atsistoję ir geria vodką iš litrinių butelių kakliukų, o Kremlius juokiasi susiėmęs už pilvo – jiems nereikėjo per daug stengtis, nes lietuviai patys išpildė jų svajonę ir paniekino savo istorines asmenybes.
Laimė, kad Generolo Vėtros ir K. Škirpos atminimo paniekinimu susirūpino konservatorių pirmininkas G. Landsbergis ir kitas konservatorius L. Kasčiūnas. Jie šį klausimą iškėlė į aukštesnį lygį ir panašu, kad nežada jo palikti likimo valiai.
Baisiausia ir tragiškiausia visame šitame reikale yra tai, kad, kai niekinamas ir trypiamas Lietuvos istorinių asmenybių atminimas, lyg niekur nieko Vilniuje stovi kaip stovėjęs P. Cvirkos paminklas ir veikia S. Neries vardo gimnazija. P. Cvirka buvo geras rašytojas, bet buvo daug už jį geresnių rašytojų, kuriems nepastatytas joks paminklas. Bet visų pirmiausia P. Cvirkai paminklas buvo pastatytas kaip sovietmečio veikėjui, vienam iš parvežusių Stalino saulę. Sunku net įsivaizduoti: tuoj bus trisdešimt metų, kai gyvename laisvoje ir nepriklausomoje Lietuvoje, o Vilniaus centre lyg niekur nieko stovi paminklas jos išdavikui. Nereikia pamiršti, kad būdamas sovietų Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku jis įdavė KGB vieną rašytoją, kurį ir nužudė minėta organizacija. Kažkodėl rašant šias eilutes darosi kraupu ir baisu pagalvoti, kad lietuvių tautos išdaviko atminimas lyg niekur nieko paliekamas ramybėje. Jo paminklas turėjo būti nugriautas pačioje atgimimo pradžioje. Net trisdešimt metų pavėluota tai padaryti! Ir labai panašu, kad šitai stovylai niekas dar ilgai negrės.
Tas prakeiktas ir nelemtas lietuvių politkorektiškumas, nuolankumas ir bestuburiškumas! Mindomas ir trypiamas Lietuvos laisvei ir valstybei nusipelniusių asmenų atminimas, o kai kurie populiarūs visuomenės veikėjai net tam pritaria… Laisvę reikia ne tik iškovoti, bet sugebėti ją išsaugoti ir apginti. Jono Noreikos-Generolo Vėtros atminimo lentos nuėmimas ir K. Škirpos vardo alėjos pervadinimas yra tiesus ir itin skausmingas smūgis mūsų istorijai. Kas skaudžiausia, jį sudavė patys lietuviai!