Aidas Kelionis
Kai buvau paauglys, mano kambario sienos buvo nuklijuotos futbolininkų, futbolo komandų ir kitų sporto šakų atletų nuotraukomis iš užsienietiškų žurnalų. Kaip dabar prisimenu ant sienos kabantį plakatą iš tuometinės Čekoslovakijos žurnalo „Štadion“, kuriame nufotografuotas virš šuoliaduobės skriejantis JAV lengvaatletis Karlas Liuisas.
Kadangi mokykloje neblogai sekėsi bėgti 60 m distanciją ir šokinėti į tolį, nenuostabu, kad K. Liuisą laikiau savo idealu ir visose varžybose jį palaikiau. 1983 metais Helsinkyje vyko Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas. Man tuomet buvo dvylika metų, bet Pasaulio lengvosios atletikos čempionato transliacijas žiūrėjau per Lenkijos televiziją. Tuomet pirmą kartą savo akimis ir išvydau besirungiantį K. Liuisą. Tada būdamas tik dvidešimt dvejų metų amžiaus šis atletas pelnė net tris aukso medalius! Nugalėjo bėgdamas 100 metrų, estafetę su kitais draugais iš JAV komandos 4 kartus po 100 metrų ir toliausiai iš visų liuoktelėjo į tolį.
Nekantraudamas laukiau Los Andželo olimpinių žaidynių, kurios turėjo įvykti 1984 metų vasarą. Žinoma, tikėjausi savo dievuko pergalės net keturiose rungtyse. Kaip žiauriai teko nusivilti, kai Kremlius suorganizavo šių olimpinių žaidynių boikotą. Supratau, kad nuplaukė ilgos tiesioginės šių žaidynių transliacijos. Vienintelė viltis buvo reportažai per Lenkijos televiziją, bet tą vasarą, prieš pat Los Andželo olimpinių žaidynių pradžią, su tėvais išvažiavau atostogauti prie Baltijos jūros. Supratau, kad K. Liuiso startus per televiziją matysiu kaip savo ausis.
Tėtis labai mėgdavo skaityti laikraščius ir žurnalus, tad nieko nuostabaus, kad būdamas paauglys su malonumu tai darydavau ir aš. Jau buvo tik prasidėjusios Los Andželo olimpinės žaidynės, kai su tėčiu Klaipėdoje užsukome į didelį spaudos paviljoną, esantį ne kioske, o normalioje patalpoje. Kol tėtis dairėsi po laikraščių ir žurnalų krūvas, pats pastebėjau du užsienietiškus laikraščius, kuriuose buvo nespalvotos nuotraukos iš Los Andželo olimpinių žaidynių. Tai buvo komunistinis prancūzų žurnalas „Jumanite dimanche“ ir tokios pat pakraipos itališkas žurnalas „L Unita“. Jie išeidavo beveik kasdien, tad prašydavau tėčio, kad man jis juos nupirktų. Taip vietoj televizijos ekranų sekiau vasaros olimpines žaidynes laikraščių puslapiuose. Palyginus su mūsų spauda nuotraukų iš varžybų buvo daug, be to, būdavo pateikiamos visų sporto šakų rezultatų lentelės ir absoliučios medalių įskaitos lentelė.
Iš prancūzų ir italų komunistinių laikraščių sužinojau ir olimpinio krepšinio turnyro rezultatus. Pirmą vietą užėmė JAV studentų rinktinė su jaunu ir perspektyviu M. Jordanu bei būsimu Š. Marčiulionio komandos draugu NBA Ch. Mullinu. Finale JAV nugalėjo ispanus, o trečią vietą iškovojo Jugoslavijos rinktinė su tuomet jaunu, bet Europoje žaibiškai garsėjančiu D. Petrovičiumi. Tuomet atkreipiau dėmesį į tai, kad ne visos socialistinio lagerio šalys pakluso Kremliaus sprendimui boikotuoti šias olimpines žaidynes. Pastarosiose dalyvavo Jugoslavijos ir Rumunijos atletai.
O K. Liuisas pateisino visus mano lūkesčius: laimėjo net keturis aukso medalius. Pirmas buvo šimto, dviejų šimtų metrų distancijoje, nugalėjo su JAV rinktine bėgdamas estafetėje 4 kartus po 100 metrų ir toliausiai iš visų nušoko į tolį. Tai buvo tik nuostabios Karlo karjeros pradžia. Per ją JAV atletas devyniskart tapo olimpiniu ir aštuoniskart pasaulio čempionu!