Palyginus ne taip seniai per Lietuvą nuskambėjo Biržų ir Žiežmarių pavyzdžiai, kai šių miestų gyventojai įnirtingai priešinosi planams šalia jų gyvenamųjų namų įrengti patalpas, kuriose vienu atveju gyventų globojami vaikai, kitu – neįgalieji.
Pirmu atveju gyventojai nuogąstavo, kad šalia jų apsigyvenę globojami vaikai neduos ramybės, prikrės įvairių eibių ir šiaip buvo teigiama, kad jie tiesiog blogesni už normaliose šeimose augančius. Apie neįgaliuosius irgi buvo kalbama panašiai: kokį pavyzdį jie rodys „normaliems“ gyventojams ir, apskritai, nežinai, ką jie iškrės, todėl už juos gi negarantuok! Pirmiausiai reiktų pasakyti, kad išgirdus panašias turbūt katalikais save laikančių žmonių mintis apima keistas jausmas. Daug kas tikrai nenorėtų gyventi šalia tokių neva normaliais save laikančių žmonių. Jie gyvenime, ko gero, net nėra bandę gyventi šalia kitokių, kuriuos likimas ir taip nuskriaudė. Vaikai, netekę abiejų tėvų arba palikti jų, ir neįgalieji – tikrai nuskriausti gyvenimo. Ir juos save „normaliais“ laikantys žmonės nori dar kartą nuskriausti ir pažeminti aršiai vengdami kaimynystės.
Reikėtų iškelti klausimą, kas šioje situacijoje yra nenormalūs: žmonės, nenorintys gyventi šalia globojamų vaikų ir neįgaliųjų, ar pastarieji? Jeigu man reikėtų rinktis, bėgčiau nuo pirmųjų ir rinkčiausi globojamų vaikų ar neįgaliųjų kaimynystę. Štai pasiremkime konkrečiu pavyzdžiu: šalia Veisiejų, Kailinių kaime, jau kelis dešimtmečius veikia socialinės globos namai. Anksčiau jie vadinti pensionatu, ir jame gyveno seni žmonės. Dabar socialinės globos namuose gyvena seni žmonės ir asmenys su proto ir psichine negalia. Pastarieji gyventojai laisvai vaikšto po miestelį. Ar kam nors teko girdėti ar patirti, kad šie žmonės būtų ką nors nuskriaudę, pavogę ar šiaip prikrėtę kokių nors šunybių? Ne, nieko panašaus ir galima beveik šimtu procentų garantuoti, kad nieko panašaus nenutiks ir ateityje todėl, kad socialinės globos namuose jie yra tinkamai prižiūrimi ir sėkmingai integruojami į gyvenamąją aplinką. Užtat pačių Veisiejų gyventojai gyvendami tarp žmonių, turinčių tam tikrų problemų, išmoksta juos užjausti, jiems padėti ir suvokti, kad kitokie žmonės ne tik nesukelia taip vadinamiems „normaliems“ žmonėms problemų, bet ir padaro juos jautresniais likimo nuskriaustųjų atžvilgiu.
Lietuviai, laikydami save katalikų tauta, neretai mano esą geresni už kitus, bet ar taip yra iš tikrųjų? Įvairių apklausų rezultatai byloja, kad lietuviai nenorėtų gyventi šalia sergančiųjų AIDS, gėjų, kitataučių, ypač šalia emigrantų iš neturtingų šalių, buvusių kalinių. Kas būtų, jeigu mūsiškiams nuvykus dirbti į Vakarų šalis su jais panašiai elgtųsi anglai, škotai, airiai? Jie mus priima draugiškai, o juk irgi galėtų niurzgėti ir burbėti teigdami, kad nenori gyventi šalia kitataučių. Smagu, kad mūsų emigrantai gali tolerancijos pasimokyti iš kitataučių ir į Lietuvą laikinai ar nuolat gyventi sugrįžta būdami geresni žmonės.
Apskritai lietuviams vertėtų katalikais būti ne tik bažnyčioje sekmadieniais ar per kitas religines šventes. Užtenka tų parodomųjų veiksmų, mušimosi į krūtinę ir klūpojimo ar gulėjimo kryžiumi prie altoriaus. Reikėtų realiame gyvenime mylėti savo artimą labiau už save, o ne mylėti vien save patį. Užtenka smerkti bei piktintis tais, kurie gyvena kitaip ar yra kitokie.