Stebulių ateities bendruomenės namuose aibė spintelių, spintų, sekcijų. Jos čia neatsitiktinai pastatytos, o ieškotos, surastos, nupirktos ir jau kartą turėję savo šeimininkus, dabar „gyvena“ antrą gyvenimą bendruomenės namuose. Jose sudėti indai, stiklinės, taurės, puodeliai, šaukštai, šaukšteliai. Gal kam vienkartiniai indai ir yra patogu, ir dažnai naudojami mūsų gyvenime, bet tik ne Stebulių ateities bendruomenės nariams. „Aš vienkartinių indų niekada nenaudojau, nenaudoju ir dabar“, – lyg kirviu nukerta aktyvi Stebulių ateities bendruomenės narė Rita Sabestinienė.
Darnoje su gamta gyvenanti, bendruomenės labui dirbanti ir kurianti Rita Sabestinienė sako, kad nei namie, nei bendruomenės šventėse ar renginiuose nenaudoja vienkartinių indų, vengia visko, kas yra perteklius – tiek pakuočių, tiek daiktų, stengiasi viską, kas įmanoma, panaudoti dar ir dar kartą. „O pavalgydinti mes galime kad ir šimtą žmonių. Tiek indų turime. Stiklinių taip pat priskaičiuojame daugiau nei šimtą“, – dėsto ji. Į bendruomenės namus ji sunešė savo šeimos išsaugotus indus, servizus. „Matyt, taip turėjo būti, kad ši mokykla taptų bendruomenės namais, kad aš kur turėčiau visą savo surinktą turtą sunešti“, – taip galvoja Rita. Mat ji viską rinko, kaupė, nieko neleido išmesti, tad šiandien gali pasigirti ypatingais daiktais, indų kolekcijomis, kurias ji naudoja pagal paskirtį. „Ant mūsų namų aukšto, tvarto visko buvo krauta prikrauta, dėta pridėta. Dabar jau viską sunešiau į bendruomenės namus. Čia galiu gražiai išdėstyti. Namie taip nepadarysi – tiek vietos nėra“, – paaiškina. Atidarinėdama vieną po kitos spintelių, sekcijų dureles, šeimininkė rodo rietuvėmis tvarkingai išdėstytus indus: taures, puodelius, lėkštes, lėkšteles. „Štai kiek turiu stiklinių, silkinių. Jas užmerkdavau į vandenį ir kai gerai išmirkdavo, tada dantų šepetuku šveisdavau iš stiklinių griovelių nešvarumus, kad spindėtų švara“, – pasakoja ji. Mėgsta Rita gražius daiktus, tačiau stengiasi naudoti juos kuo daugiau kartų, todėl ir renka viską, kas ką atneša į bendruomenės namus. „Daug ką sukaupusi esu aš, daug ką atnešė ir žmonės, kad jiems jau nereikalingi indai būtų panaudoti dar ne kartą“, – dėsto Rita. O ji viską tvarkingai plauna, sudėlioja pagal paskirtį, kad prireikus tuoj galima būtų surasti. „Štai čia duoninės, o čia lėkštės, čia taurės“, – rodo. „Daug kas sako, kad net valgyti skaniau iš tikrų indų, nei iš vienkartinių“, – girdi Rita ir jaunų žmonių pasakymus.
Surinkusi ji didžiulę kolekciją austų užtiesalų. Neišmetusi jokių senovinių drobių, kurios dar ir dabar praverčia besitvarkant, besivalant ar tiesiog rankoms nusišluostyti panaudojamos – malonu liesti senovinį rankšluostį. Jaunimui tai kažkoks kosmosas, jie griebtųsi popierinių rankšluosčių. Tačiau pamažu pratinasi, o vyresniesiems lininiai rankšluosčiai – tai gražūs prisiminimai iš vaikystės, jaunystės. Anot žinomos moters, pašluosčių juk reikia, o jų ji prikarpiusi iš lininių drobulių: išskalbusi, išbalinusi. Viską panaudoja, viskas praverčia bendruomenės buityje. „Manau, reikia protingai naudoti tai, ką turi. Kam mėtyti, jei galima panaudoti dar ne kartą“, – įsitikinusi Rita.
Tas pats ir su baldais: į bendruomenės patalpas atvežami nupirkti jau naudoti baldai, bet dar kuo puikiausiai išsilaikę ir galintys tarnauti pagal paskirtį. „Jau ne vieną sekciją esame nusipirkę. Mums labai tinka naudoti baldai: nebrangūs, išvaizda – gera, talpūs. Mes turime, kur viską susidėti“, – kalba ji. Anot jos, gal ir galima pasakyti, kad jau nemadingi, bet geri: nesulūžę, nesukiurę, ne kokie plastikiniai“, – aiškina pašnekovė. Pasakoja, kad atvykėliai iš kitur, bendruomenės svečiai norėtų ir pernakvoti bendruomenės patalpose. Tam reikalui turi jau ir lovų. „Tačiau jų dar trūksta, reikėtų daugiau. Ir staliukų reikia, bet rasime, įsigysime. Ir jau vasarą atvažiavę muzikantai galės pernakvoti, nereiks naktį namo vykti“, – pasidžiaugia.
„Viską stengiamės panaudoti tvariai ir daug kartų“, – patikina ji, pridurdama, kad nieko čia stebuklingo nepasakiusi, mat taip gyveno visą gyvenimą: švariai, tvarkingai ir stengėsi nemėtyti daiktų tik todėl, kad pasikeitė mada. Gal todėl, kad viską saugojo, šiandien Ritos Sabestinienės dėka Stebulių ateities bendruomenė gali pasigirti ir išskirtiniu muziejumi. Išduosiu paslaptį: kas nori sužinoti, ar Rita buvo gera mokinė, važiuokite į Stebulius ir paprašykite parodyti buvusios Stebulių mokyklos žurnalus. Viską sužinosite – žurnale Rita mokinių sąraše buvusi penkta. Tai nuoroda, kad lengviau surasti būtų. Mokyklos žurnalus – ir juos išsaugojo Rita.