Iš Metelių kilusi žavi garbanė Lina Kubiliūtė-Urbonienė lankė Metelių aštuonmetę mokyklą, paskui – Seirijų vidurinę, baigė Kauno maisto pramonės mokyklą, įgijo labai konkrečią įrenginių operatorės specialybę.
Gyvena Alytuje. Daug metų dirbo tuometiniame šampano kombinate „Alita“, dar šiek tiek bibliotekoje, vaikų literatūros skyriuje. Dabar dirba UAB „Dzūkijos vandenys“. Kaip pati sakosi, ūkvedžiaujanti. Meniškos sielos, „visad buvusi prie meno“: rašė eilėraščius, dainavo, kūrė puokštes, bet visada dirbo labai konkrečius darbus. „Taip jau būna gyvenime. Gal taip lemta man?“ – svarsto pati Lina Kubiliūtė-Urbonienė, knygos „Barono garbanos“ autorė. Ir nors jos eilėraščiai jau ruošiami spausdinti almanache, tačiau savęs poete nevadina, sakosi esanti autorė.
„Esu veiksme“, – iškart pasako Lina. Ryški moteris, nepastebėti neįmanoma dėl jos garbanotų plaukų ir savito aprangos stiliaus. „Garbanos paveldėtos iš mamos. Mano ir sūnus, ir dukra garbaniai. Stilių savo turiu, bet man taip pavyksta savaime“, – paaiškina.
„Menai man kaip desertas“, – sako moteris.
Nuo pat vaikystės patyliukais rašė, gyveno kūrybos pasaulyje, tačiau studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros niekad neplanavo. Rašo ir toliau. Mintys gimsta ir į darbą einant, užsirašo, paskui jau savaime iš keturių eilučių gimsta visas eilėraštis. „Kad tai antrai knygai, negaliu pasigirti. Gal?“ – susilaiko nuo pažadų. Žodžiais nesižarsto: pirmoji knyga sudėta iš jaunystės metų ir brandaus amžiaus kūrybos. Saugo savo jaunystės mintis sąsiuviniuose. Visko į knygą nesudėjo, tik tai, kas širdžiai mieliausia. Knygą paskatino išleisti artimųjų, pažįstamų, kolegų klausimai: kada, kada? „Vis atidėliojau. Pagaliau užsispyriau, kad reikia padaryti: bus atsiminimas ir vaikams. Mano svajonė išsipildė“, – prisipažįsta. Knygas išdovanojo savo brangiausiems žmonėms. Tiesa, buvo ir tokių, kurie tiesiai sakė, jog visad žinojo, kad Lina kūrybinga, bet kad knygą išleis, nesitikėjo, nustebo. Lina neslepia, kad knygos išleidimas nemenkai kainuoja, tačiau viską atperka emocijos. „Knygos pristatymas man atrodė lyg koks mano jubiliejus. Net „Ilgiausių metų“ sugiedojo. Kažkas nerealaus buvo: bučiniai, apkabinimai“, – šypsosi ji pridurdama, kad materialių dalykų, kiek užgyvenusi, tiek jai gana, o gerų emocijų jokiais pinigais išmatuoti neįmanoma. Ir kokiame darbe bedirbtų, jei jau reikia gražių žodžių jubiliatui ar kokiai šventei paminėti, Lina prisipažįsta: „Šita misija man visada tenka“.
Moteris kūrė puokštes, kompozicijas, tačiau apie floristikos mokslus irgi nemąstė. Tą daro ir dabar. Jei reikia kompoziciją ar puokštę sukurti, Lina tai daro. „Gamta mane traukia. Prisirenku visko iš gamtos: ir kankorėžių, ir lapų, paskui komponuoju. Mielas užsiėmimas“, – kalba pašnekovė.
„Mano tėveliai bažnytiniame chore giedojo. Jaunystėje ir aš bažnytinį chorą lankiau“, – prasitaria ji. Nors muzikali, bet ir su muzika nesiejo savo gyvenimo. „Daug metų su vyru vestuvinį ansamblį buvome sukūrę, dainavome. Ir muzikinės, ir kūrybinės veiklos tikrai buvo daug“, – pastebi. Dabar gieda bažnyčios chore Alytuje, Vidzgirio bažnytėlėje. Gieda jau antri metai, prisikalbino Liną. „Su choro vadove „Alitoje“ kai dirbau, buvome sukūrę estradinį ansamblį, dabar ji – vargonininkė šioje bažnyčioje, pakvietė į chorą“, – pasakoja. Linos sūnus taip pat dainuoja, turi grupę, gal kada dainuos mamos eiles?
Į Metelius grįžta kas antrą savaitgalį: laukia mama. Vasaros taip pat Meteliuose. „Meteliai – mano atgaiva. Kai grįžtu, einame pasivaikščioti, pasidžiaugti Meteliais“, – prisipažįsta garbanė. Ne veltui pirmosios knygos pirmasis pristatymas vyko Meteliuose, bibliotekoje. „Tai mano gimtinė, aš ir Metelių bibliotekos skaitytoja esu. Atvyko vaikystės, jaunystės draugai, bendradarbiai, buvę ir esami, – žmonės, su kuriais per gyvenimą ėjau“, – pasidžiaugia. Kad ji tikra meteliškė, rodo ir tai, jog Metelių bibliotekoje ant sienos išrašyta Linos straipsnio ištrauka. „Paglostė dūšią“, – prisipažįsta.
„Meteliai yra Meteliai“, – tvirtina tikra meteliškė Lina Kubiliūtė-Urbonienė.