Lazdijų viešojoje bibliotekoje tvyro šventinės nuotaikos: viskas išpuošta ir išdabinta. Tuoj Kalėdos… Tačiau prisiminti vasarą visad malonu. Tad nereiktų stebėtis, kad būtent prieš didžiąsias žiemos šventes pasitikta antroji Vaivos Milončiūtės poezijos knygelė „Vasaros namai“. Jos poezijos gerbėjų, artimųjų rate pasikalbėta apie viską: besikeičiantį asmeninį gyvenimą, poeziją ir svajones, atsikvėpta, beklausant pačios Vaivos atliekamos muzikos.
Šįkart Vaivos posmus skaitė jos poezijos gerbėjai ir klausimus uždavė, į kuriuos Vaiva atsakė itin atvirai ir nuoširdžiai. Dabar ji sugrįžo į gimtinę – į Aštriąją Kirsną. Kaip pati sako, norėjo pati įsitikinti, ar teisingas toks žmonių pasakymas, kad nereikia antrą kartą sugrįžti ten, kur buvo labai gera, nes gali rasti visai ne tai, ko tikėjaisi. Sugrįžo ir rado pasikeitusią savo gimtinę. Ką darys toliau, ji nenusprendusi, bent kol kas. Dabar Vaiva pasinėrusi į kūrybą ir, kaip pati sako, jei kokią dieną neparašo, jei Mūza neaplanko, jaučiasi nekaip, tačiau turi puikią šeimą, kuri ją supa. Tarp Vaivos ir jos sesės Ingos Štreimikienės septynerių metų skirtumas, tačiau jos itin jaučia viena kitą. Inga skaitė sesės eiles jautriai, su meile ir pagarba. „Myliu ir didžiuojuosi tavimi, sese“, – patvirtino Inga. Pati Vaiva sako, kad meniškus gabumus paveldėjusi iš mamos, kuri mėgo ir dainą, ir šokį, o tvirtą charakterį, užsispyrimą siekti užsibrėžtų tikslų – iš tėčio, kuris skrido į Ameriką temokėdamas 3 angliškus žodžius ir tuos ant lapuko užrašytus. Vaiva pasidžiaugė – ją supa puikūs žmonės, suprantantys ir padedantys, jog viskas judėtų į priekį. Itin graži bendrystė ją sieja su dailininke Indre Jaselske, kuri dovanojo Vaivai tuščią bloknotą, linkėdama ir liepdama, kad iki kito gruodžio jis būtų pripildytas kūrybos, o ji pati pažadėjusi iliustruoti. „Viskas rašoma, piešiama ranka“, – pabrėžė ji. Vaiva pasidalino ir įdomiais nutikimais, kurie jai nei iš šio, nei iš to nutinka vairuojant, ligoninėje besigydant, apsuptai ligonių, pačiai nekaip besijaučiant, būtent tokią minutę sako įvertinusi, koks brangus ir reikalingas šis gyvenimas. Kartais jai nutinka, ko ji nė pati nesitiki. „Baigiu priprasti prie dalykų, kuriais nustebinu pati save“, – sako V. Milončiūtė. O štai svajonių neatskleidė, tepasakė, kad jų begalė. Norėtų dar daugiau dėmesio skirti muzikai: jos kūrinys atliktas čia pat, bibliotekoje, užbūrė. Vaivos mokytoja Violeta Česnulytė pasidžiaugė gera mokine, gilia ir subtilia asmenybe. Prisiminimais pasidalijo iš užsienio visai neseniai sugrįžusi mokytoja Audronė Pileckienė, kuri dar visai jaunutė dirbo Aštriosios Kirsnos mokykloje, puikiai pažįsta visą Milončių šeimą. Audronė linkėjo Vaivai drąsos ir toliau nešti dvasingumą šiuolaikiniame technologijų pasaulyje. Vaiva stebina savo skaitytojus atvirumu, sielos grynumu, atsiverdama, rodos, kiek tik įmanoma žmogui, ir nė kiek nebijodama, kad pati gali būti įskaudinta.
Jauki, šilta ir įdomi popietė, nes Vaiva charizmatiška, o jos poezija gili. Vaiva neplaukia paviršiumi, ji neria gilyn visa savo esybe, gilios refleksijos išjaučiamos visa širdimi ir skaitytojai junta, kad tai tikra, nesuvaidinta. Susirinkusieji į renginį negailėjo gražių sveikinimo žodžių, aplodismentų, gėlių. Džiugu, kad Vaivos poeziją vis labiau pamilsta ir jaunoji karta, jos poezijos knygos skaitomos Airijoje.
Tai tikrai ne paskutinė Vaivos knyga, skaitytojai dar tikrai turės progų susitikti su šia itin gilia poete, rašytoja, moterimi, kurios knygose užkoduota visa žmogaus gyvenimo esmė. O kai Kalėdų belaukiant prakvimpa vasara, ar gali būti kas gražiau šiame pasaulyje? Jos poezijos gerbėjai taria ačiū už gilų, išjaustą žodį ir traukia į „Vasaros namus“… Skaitys…