Atvirumas – vertybė ar blogybė?
Viename darbo pokalbyje išgirdau, kad politinės karjeros nepadaryčiau.
Pusiau juokais, pusiau rimtai, bet manau, jog nemoku meluoti.
Man kyla didžiausias iššūkis, kai reikia sugalvoti priežastį, kodėl kažkur neatvyksiu – paprasčiausia visada atrodo pasakyti tiesą.
Kartais ta tiesa tokia, kad kažkur eiti tiesiog NENORIU.
Kol vieni neraudonuodami sukasi iš padėties, neva turi rūpesčių, įsipareigojimų, sušlubavo sveikata ar dar kas nors – man nesiverčia liežuvis meluoti net tokiose situacijose.
Visada galvoju – o kas blogiausio nutiks, jei žmogus vietoje socialiai priimtinos, bet išgalvotos priežasties tiesiog išgirs tiesą?
Kažkam paklausus „kaip sekasi?“, nepulsiu sakyti, kad „gerai“, jeigu viduje kunkuliuoja uraganai.
Paklausta, kaip sekėsi buvusiame darbe, nemeluosiu, kad ėjosi puikiai, jeigu buvo gausu negerų dalykų.
Niekada neturiu tikslo kažko įžeisti ar priversti jaustis nepatogiai, tačiau pati negaliu pakęsti melo, uodegos sukimo ar gražaus viršelio kitų akyse, kai už nugaros kalbami ar daromi visai kitokie dalykai.
Jeigu įsidarbinęs naujame darbe neprisijungi prie apkalbinėtojų būrelio, dažnai tampi tuo, kurį apkalba. Ar ne taip biuruose kuriamos draugystės?
Ir, be abejo, be tam tikro lygio melo neišsisuksi jokiame darbe. Aš tą suprantu.
Šventuole tikrai nesidedu.
Vis dėlto, nuoširdumas man – viena tų savybių, kurias vertinu labiausiai. Didžiausia dovana atrasti žmogų, kurio žodžiai į akis ir už akių sutampa.
Visada sakiau, kad svarbu ne tai, KAS sakoma, o KAIP pasakoma.
Išmokus tiek, nebelieka prasmės sukti uodegos.
Monika
@monikapasakoja