Dineta Babarskienė
Jaunatviškai atrodanti Elena Svetlauskienė kilusi iš Noragėlių. Į jos sodybą, kurioje vasaroja, vilkai ant kiemo ateina. „Būtų atdaras langas, per langą įšoktų“, – kvatojasi ji. O paskui papasakoja dar vieną atsitikimą, kaip lapė gaidį pačiupo. „Gaudyk, lapė gaidį neša“, – prisimena ji kaimynės riksmą savojo gaidelio netekus. Šiemet jos sodyboje karvelis apsigyvenęs buvo. Kaip pati sako, „pačtorius“, ko gero. Ir pelėda ant peties atsitupianti, mat sodybos medyje įsikūrusi. Į Noragėlius Elena išvykstanti, kai daržus Šeštokuose apsiravinti, o sugrįžtanti vėlyvą rudenį, kaip sakosi, vėl poniškai gyventi – į miestelį.
„Šiemet spanguolių nebuvo, pelkė tiek išdžiūvusi, jog su kaliošais gali vaikščioti“, – sako senjora, o ir per Nemuną ji jau nužiūrėjusi buvo, kad perbristi galima, apie ką jos jaunystės laikais nė pagalvoti neįmanoma buvę. 66 metų Elena sakosi, jog ji dabar jau pensininkė, senjora. „Protas aštuoniolikmetės, kūnas šešiasdešimt šešerių“, – kvatoja senjora ir mane pralinksmindama. Kartais nė nesuprasi, kada ji rimtai kalba, o kada juokais, savo humoru ir optimizmu užkrėsdama ir kitus. Ji visad pasitempusi, dailiai anūkės padažyta, aptemptos kelnės, madinga tunika, blizgančiais kulnais aukštakulniai batukai – močiutė švyti. „Kad aš turiu pabūti anūkės bandymų modeliu – ar nagus lakuoti, ar plaukų dažų spalvą išbandyti. Bet kas gi čia? Nieko tokio“, – juokiasi ji. Užauginusi tris dukteris: Daivą, Jurgitą, Rasmą, bendrą kalbą randa ir su šešiais anūkais. „Mano mama mylėjo jaunimą ir aš myliu“, – sako ji. O kai visi suguža į Šeštokus, tai uždainuoja. „Kaimynai net klausia, ar per radiją toks geras koncertas“, – juokiasi ji.
Atrodytų, paprastas pasakojimas apie savo šeimą virto puikiu kraštotyriniu darbu
Elytė patikina visada mėgusi rašyti. Gražiai paprašyta, anot jos pačios, tiesiog įprašyta, parašiusi savo šeimos istoriją. Kraštotyrinė medžiaga puiki, o asmeniniai šeimos įvykiai persipynę su istoriniais įvykiais. „Tėtis kariavo Antrajame pasauliniame kare, tad rinksiu medžiagą ir aprašysiu“, – apsisprendusi ji. Daug šiltų, skaudžių prisiminimų, jos darbe, kuriuos skaitydama Elytė vos tvardosi nepravirkusi. „Močiutė savo sodybos baloje panirdavo į ledinį vandenį, kad nežmoniškus skausmus apmalšintų – sirgo vėžiu“, – savo šeimos istorijoje užrašiusi ji. Viešėjau toje sodyboje vasarą, mačiau tą tvenkinį, girdėjau tą pasakojimą, įsivaizduoti mums jau sunku. „Tačiau šitą pačią balą mama vadino laiminga bala“, – tuoj vėl nusišypso Elena. Kodėl laiminga? „Visi turėjo išsikasę balas savo sodybose, bet kaimo vaikai maudytis mėgo tik mūsų baloje ir nė vienas nenuskendo, užtat kiek „balijų“ nuskandinome beplaukiodami lyg „laivais“, – juokiasi pasakodama ji.
Šeimos istorijos pasakojimą įvertinti jau spėjo ir pats rašytojas, poetas, kompozitorius Alvydas Augustinas Jegelevičius. „Jo dainas klausydavome dar per VEF radiją. Brangus radijas buvo – 90 rublių kainavo. Aš Jegelevičių pamačiusi, vos atpažinau, tik iš balso“, – prisipažino ji. Ir, ko gero, nenuostabu, kad jai sekasi rašyti, mat Elena 11 metų išdirbusi pradinių klasių mokytoja Semoškų mokykloje, Jovaišiuose. Vėliau dirbo ir bibliotekoje, ir ambulatorijoje. „Darbo stažas mano geras, tik pinigų nėra“, – šypsosi kalbėdama ji. Anot moters, buvo laikas, kai vienu metu trijuose darbuose dirbo: ir valgykloje, ir ambulatorijoje, ir mokyklos bendrabutyje. „Žmonės sako, kad darbo nėra. Aš visada jo turėjau ir galėjau dar daugiau dirbti, kad tik būčiau suspėjusi“, – prisipažįsta ji. Senjora niekuo nesiskundžia – ne jos būdui. Ji geriau nusikvatos, pasijuoks. Tik savo Robertėlį vis pabaranti, pamokinanti gražių manierų. Ne, ne, negalvokit nieko blogo, nors Elena našlė, bet ne vieniša – nuolat apsupta jaunimo. „Su tuo jaunimo šurmuliu aš ir „nusibaigsiu“, ko gero“, – svarsto ji juokais. O Robertėlis – tai jos mylimas katinas.
Pašėlusi močiutė pataria
Senjora domisi pulsuojančiu gyvenimu, stengiasi koja kojon eiti su skubančiu pasauliu. Anot jos, mums dabar trūksta pakantumo vienas kitam. „Akimirkos nepratyli žmonės, o kartais reiktų ir viskas išsispręstų, į vietas susidėliotų“, – įsitikinusi ji. O ir į pašalpas ji žiūri nevienareikšmiškai. „Vieniems jų tikrai reikia, kiti naudojasi tuo. Vos gavę, „aliaus“ skuba parduotuvėn. Kartais pikta, kartais norisi suprasti tokius žmones“, – svarsto pašnekovė ir sakosi ūkiškumo pasigendanti. O šiaip jai viskas gerai. „Duonos turiu, druskos yra, cukraus nusiperku – tai gyvenimo pagrindas. Turėsi duonos – nebūsi alkanas, druska reikalinga, neparagavęs gyvenimo druskos nežinosi, kas gera ir kas bloga, o cukrus gyvenimui pasisaldinti“, – šypsodamasi postringauja ji.