Šių metų rudenį, Vėlinių išvakarėse, „Druskonis“ paviešino straipsnį apie vienišą kapą miškelyje, ant kalniuko prie „Eglės sanatorijos“ tvenkinio. Šis nuolatos dirbtinėmis gėlėmis puošiamas ir uždegtomis žvakėmis pagerbiamas kapas kėlė daug klausimų, kas ir kada jame palaidota, kas jį taip rūpestingai prižiūri?
Galbūt artimieji tebeieško?
Šio vienišo kapo paslaptį įminti padėjo netoliese, Eglės gatvėje, nuo vaikystės gyvenanti 80-metė Genovefa Vaščilienė, priminusi Antrojo pasaulinio karo pabaigos tragišką atvejį, kai dabartinės „Eglės sanatorijos“ prieigose, iškart ant kalniuko, rusų kareiviai vijosi ir nušovė nuginkluotą ir nuogai išrengtą vokiečių kareivį. Kadangi jį laukuose taip ir paliko, vietiniai gyventojai, Genovefos tėvas Julius Būžys ir kaimynai Viščiniai, įvyniojo kūną į kaimišką sermėgą ir palyginti negiliai palaidojo ant aukšto Grūtos upelio kranto, dabartinio kapo vietoje. Genovefa puikiai prisimena medalikėlio, kabojusio ant vokiečio kareivio kaklo, dalį, kurią tėvas, tarnavęs lenkų kariuomenėje, įdėjo į lavono burną tikriausiai tam, kad jį būtų galima kada nors atpažinti. Sovietmečiu apie šioje vietoje palaidotą vokiečių kareivį, kurio kapo vietą težymėjo iš medžio šakų sukaltas kryželis ir Juliaus Būžio pasodinta eglė, visi bijojo užsiminti. G. Vaščilienė atnešdavo ant šio kapo lauko gėlių, pasodino žydinčių krūmų. Kai sovietinės okupacijos baimės dingo, kapo priežiūra užsiėmė ne tik ponia Genovefa, bet ir kiti jai nežinomi asmenys. Ant kapo vietoj supuvusio katalikiško buvo pastatytas stačiatikių kryžius, prinešta dirbtinių gėlių, nuolatos dega žvakės. Druskininkietės nuomone, kapo priežiūra užsiima tiek poilsiautojai, tiek vietiniai. G. Vaščilienė apie šį palaidojimą ir miške, netoli jų namų, karui besibaigiant pakrikusius besitraukiančius vokiečių kareivius, naktimis ateidavusius paprašyti maisto, vis papasakodavo „Eglės sanatorijoje“ poilsiaujantiems vokiečių tautybės asmenims, tačiau visa tai telikdavo pačios moters rūpesčiu, nes nuolatos pagalvodavo, kad tas užkastas jaunas vaikinas juk turėjo tėvus ir kitus artimuosius, kurie galbūt jo ieškojo ir tebeieško? Juk medalikėlis, pagal kurį kareivį galima atpažinti, kape turėjo išlikti. „Jei neatpažintų, tai nors palaikus iš miško perlaidotų į kapines“, – sako Genovefa.
Gal žinote daugiau vokiečių karių palaidojimų?
Dėl vokiečių kareivio palaikų paliudijimo į ją kreipėsi ir Druskininkų karių reabilitacijos centro darbuotojai, pažadėję, kad apie tai informuos Vokietijos ambasadą. Tuo užsiėmė ir „Druskonis“, nusiuntęs išspausdintą savaitraštyje straipsnį „Vienišo kapo miškelyje paslaptis“ į Vokietijos ambasadą Lietuvoje bei jos atsakingų asmenų klausdamas, kokių tokiais atvejais veiksmų imasi ambasada – apklausia dar gyvus liudininkus, savo šalies piliečio palaikus ekshumuoja, nustato tapatybę, perlaidoja? Ką ambasados pareigūnai patartų druskininkiečiams, kuriems rūpi, jog vokiečių belaisvio palaikai iš vienišos kapavietės miške būtų tinkamai palaidoti tam skirtoje vietoje, pvz., bendražygių kapinėse? Sulaukėme Vokietijos Federacinės Respublikos ambasados Vilniuje Gynybos atašė biuro padėkos už straipsnį ir žinutę. Šią informaciją biuro įgaliotas asmuo perdavė Vokiečių karių kapų globos tautinei sąjungos („Volksbund“) atstovui Lietuvoje K. Arlauskui, kuris rūpinasi naujai rastų karių kapų įamžinimu ir senųjų priežiūra. Jis susisiekė su „Druskoniu“ ir informavo, kad praktinius ekshumavimo darbus Lietuvoje atlieka VšĮ Kultūros vertybių globos tarnyba, dirbanti „Volksbundui“ pagal dvišalę sutartį, todėl šiai tarnybai perdavė savaitraštyje paskelbtą medžiagą. Netrukus „Druskonis“ sulaukė VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos vadovo L. Kvizikevičiaus žinios, jog susipažino su „Druskonyje“ paskelbta informacija apie vokiečių kario kapą Druskininkuose ir į savo darbo planus įtraukė palaikų ekshumavimą ir perlaidojimą. „Šias procedūras ketiname atlikti po to, kai bus gautas vokiečių sutikimas bei surinkta daugiau duomenų apie kitas vokiečių karių palaidojimo vietas Lazdijų ir Varėnos rajonų savivaldybėse. Gal jūsų redakcijai yra žinoma daugiau tokių vietų?“ – klausia VšĮ Kultūros vertybių globos tarnybos vadovas L. Kvizikevičius. Šį klausimą peradresuojame ir „Druskonio“ skaitytojams: skambinkite redakcijos telefonu, rašykite el. paštu, užeikite. Kultūros vertybių globos tarnybai jau perdavėme po straipsnio „Druskonyje“ sulauktų liudijimų, jog apie 10 vokiečių karių buvo sumesti į vieną duobę ir užkasti miške prie Šunupio.
Kapo globėjos gyvenimas gimtojoje sodyboje
Be abejo, apie ketinimus ekshumuoti ir perlaidoti vokiečių kareivio palaikus pranešėme šio kapo ilgametei globėjai ir palaidojimo vietos liudininkei G. Vaščilienei, kuriai atvykusiems į Druskininkus Kultūros vertybių globos tarnybos darbuotojams teks dar kartą paliudyti ir prisiminti Antrojo pasaulinio karo pabaigą gimtojoje sodyboje (dab. Eglės g. 2), kuri tuomet buvo apsupta miškų. Juose slapstėsi besitraukiantys išbadėję vokiečių kareiviai, naktimis užsukdavę į tėvų Juliaus ir Bronislavos Būžių sodybą prašyti maisto. Rusų kareiviai, bedžiodami durtuvais, ieškodavo, gal kur nors jų namuose slepiasi vokiečiai, o stribai šniukštinėdavo, ar nėra partizanų. Tėvuką Julių, žinomą stalių, rusai nuolatos įvairiems reikalams išsivesdavo, juolab jų dalinys, persikėlęs pontoniniu tiltu per Nemuną, su virtuve buvo visai netoli įsikūręs (prie dabartinės ligoninės). Tad Būžių šeima savo vienkiemyje tarp miškų tais neramiais laikais mažai tenakvodavo: mama Bronislava su trim vaikais eidavo miegoti pas giminaitę Kudralėje (taip anksčiau vadinosi kelių sodybų vietovė dabartinės „Eglės sanatorijos“
teritorijoje), o tėvas turėjo atskirą slėptuvę. Apie tą žiaurų laikmetį byloja vien Genovefos prisiminimas apie tėvuko staliaus nuolatinį darbą per naktį padaryti po karstą, už kuriuos neimdavo pinigų. Abu tėvai anapus išėjo pamečiui: mama Bronislava – 1983-iaisiais, tėvas Julius– 1984 m.
Savo tėvų sodyboje, kurios aplinka visiškai pasikeitė pastačius „Eglės sanatoriją“ ir įrengus tvenkinį, G. Vaščilienė praleido beveik visą savo gyvenimą. Baigusi agronomijos mokslus technikume, dirbo brigadininke Neravų tarybiniame ūkyje, tvarkė gimtąją sodybą, išaugino dukterį Marytę. Dabar ten gyvena kartu su anūkės Danutės šeima.
„Nors gal tam vokiečių kareiviui gerai ir ramu gražioj vietoj, kur gegutė kukuoja ir visokie paukštukai čiulba, o apačioj vanduo mirga, visą laiką galvodavau apie jį, atskirtą nuo savų ir artimųjų, kurie galbūt jo iki šiol ieško“, – susigraudina Genovefa, uždegdama žvakutę ant kapo.
„Druskonio“ inf.