Man yra žinomi 4 Paliūnų kaimai; visi jie buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje (po vieną Rudaminos, Seirijų, Veisiejų ir Punsko parapijose). Punsko parapijos Paliūnai kitados buvo vadinami Didžiaisiais, kadangi juose gyveno 310 žmonių.
Prie Lietuvos sienos prigludęs Paliūnų kaimas įdomus žmonėmis ir istorija. Ji glaudžiai susijusi su šio krašto, Lietuvos, Lenkijos ar net pasaulio įvykiais. Šis kaimas priklausė jotvingiams, vėliau Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, Prūsijai, Varšuvos kunigaikštystei, Lenkijos karalystei, Rusijai, Vokietijai, trumpai Lietuvai, Lenkijai, vėl Vokietijai ir dabar Lenkijai.
Pirmieji šio krašto gyventojai jotvingiai buvo geri žemdirbiai ir medžiotojai bei narsūs kariai. Apie jų gyvenimą gali papasakoti archeologiniai radiniai Šveicarijos pilkapyne, Eglinės ir Šiurpilio piliakalniuose. XIII šimtmetyje kryžiuočiai nugalėjo jotvingius ir iškeldino juos į Sambiją. Nemažai jotvingių pasitraukė į Lietuvą, dalis pasiliko savo žemėse, bet organizacinių genties struktūrų atkurti neįstengė. Po Melno sutarties jotvingių žemės buvo prijungtos prie Lietuvos ir buvo jos sudėtyje iki Trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1795 m.).
XV a. prasidėjo šio krašto kolonizacija ir vyko ji per visą XVI a. Tuo metu kūrėsi gyvenvietės, daugėjo gyventojų, iš pietų atvykdavo lenkai, iš šiaurės ir rytų – lietuviai. XVI a. viduryje buvo įkurta Seivų seniūnija, kurią valdė kunigaikštis Kristupas Radvila, o po jo mirties – Jonušas Radvila. Manoma, kad Paliūnų kaimas buvo įkurtas XVI–XVII amžių sandūroje. Atvykėliai apsigyvendavo prie kelio Kybartai–Vidugiriai, vėliau dar dviem ruožais: į rytus nuo pagrindinio kelio ir į vakarus. Išskyrus palivarko gyventojus, visi buvo lietuviai.
Paliūnai po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Prūsijai. Prūsų valdžia prijungė juos prie Mockavos ekonomijos. Tuo metu iš Prūsijos į Paliūnus atsikėlė daug kolonistų evangelikų. Iš pavardžių galima spręsti, kad dalis jų buvo suvokietėję Mažosios Lietuvos lietuviai, kaip antai: Petraitis, Jurgelaitis, Kinaitis, Maurušaitis, Rameika. Prūsijos valdžia siekė atskirti šį regioną nuo LDK katalikų bažnyčios, Vygriuose įkūrė vyskupijos centrą, kuris vėliau buvo perkeltas į Seinus.
1807 metais Tilžėje Napoleonas šį kraštą inkorporavo į jam pavaldžią Varšuvos kunigaikštystę. Po Napoleono pralaimėjimų ir Vienos kongreso (1815 m.) Paliūnai atsirado caro valdomoje Lenkijos karalystėje.
Varšuvos kunigaikštystės ir Lenkijos karalystės metais Paliūnus valdė lenkų kariškiai ar valdininkai. Mockavos žemių registre įrašyta, kad Paliūnų palivarkui priklausė 306 margai žemės.
1795–1918 metų laikotarpis šio krašto žmonėms buvo nelaimių ir didelių netekčių metai. Keitėsi okupantai, vykdyta germanizavimo ir rusifikavimo politika.
Po 1830 metų sukilimo Paliūnus valdė aukšti caro karininkai, tarp jų Varšuvos citadelės generolas Zaicevas. Po 1863 metų sukilimo Paliūnai priskirti Krasnavo valsčiui. Tuo metu Paliūnų palivarko baudžiauninkai tapo laisvi. Jie išėjo iš dvaro ir kūrė savo ūkius.
1919 m. prasidėjo kovos tarp Lietuvos ir Lenkijos dėl Seinų krašto, kurios tęsėsi iki 1920 metų vėlyvo rudens. Seinai vienuolika kartų ėjo iš „rankų į rankas“, kol galiausiai, kaip ir visas šis kraštas, atsidūrė Lenkijos pusėje. Lietuva Seinų (kaip ir Vilniaus krašto) užėmimo nepripažino.
Šio krašto lietuvių gyvenimas tarpukario metais buvo nelengvas, nes kiekviena tautinės veiklos apraiška buvo persekiojama. Blogi tarpvalstybiniai santykiai blogino ir lietuviškų kaimų žmonių gyvenimą. Paliūnuose įkurta Lenkijos pasienio apsaugos užkarda (KOP). Gyventojams buvo draudžiama naktimis vaikščioti, o sodybose laikyti šunis. Žmonės buvo sekami. Pasitaikydavo sumušimų ar net nužudymų.
Štai keletas įvykių, užfiksuotų B. Šėmio išleistoje „Vilniaus Golgotoje“:
1) 1924.V.1. Paliūnuose (Seinų aps. Krasnavo valsč.) lenkų policininkas suėmė Antaną Tumelį, 23 m., ir sunkiai sužeidęs išvežė į Suvalkus (269 psl.);
2) 1926.VI.30. Suvalkų lenkų apygardos teisme pasibaigė Lietuvos kariuomenėje tarnavusių Seinų ir Punsko apylinkių 31 lietuvio byla, prasidėjusi birželio 7 d. Nuteista: 25 asmenys iš jų iš Paliūnų k. Burauskas 6 mėn. (387 psl.);
3) 1926.IX.14. Paliūnuose (Suvalkų aps. Krasnavo valsč.) mokytojas Vaštulionis pradėjo mokslą lietuvių mokykloje, į kurią susirinko 40 vaikų. Deja, po savaitės lenkų policija uždarė mokyklą, atėmė 42 vadovėlius ir 48 sąsiuvinius bei privertė mokytoją pasirašyti, kad daugiau nebemokys lietuviškai (395 psl.);
4) 1927 m. Paliūnų sodž. (Suvalkų aps.) 1926 m. kelias dienas turėjo lietuvišką mokyklą, kurią lenkai tuoj pat uždarė. Nepaisant to, tėvai neleido vaikų į lenkišką mokyklą ir turėjo sumokėti (23 asmenys) 363 lenkiškus auksinus (533 psl.);
5) 1928.VIII.20–23. Paliūnuose, Vidugiriuose ir Burbiškėse (Suvalkų aps.) lenkų žandarmerija tardė jaunimą dėl šaulių, ginklų ir t. t., dėl žmogaus (Krasnavo valsč., Rimkežerių sodž.), kuris kalbinęs jaunimą prisijungti prie lietuvių šaulių (612 psl.).
Prieš karą Paliūnai buvo didelis kaimas. Jame gyveno 61 šeima: 37 iš jų lietuvių ir 24 vokiečių. Lenkų, atrodo, nebuvo.
1939 m. rugsėjo 17 d. Paliūnus (kaip ir visą regioną) užėmė sovietinė armija. Po kelių savaičių čia atžygiavo vokiečiai. 1941 metų pavasarį apie 10 000 šio krašto lietuvių priverstinai iškeldinti į sovietinę Lietuvą. Tie, kurie nesutiko išvažiuoti, buvo uždaryti į kalėjimą. Tokiu būdu iš Paliūnuose gyvenusių 37 lietuvių šeimų liko tik šešios. Po karo iš Lietuvos sugrįžo tik šešios šeimos, kitos pasiliko anapus sienos. 1944 metais Paliūnus paliko visi, kurie save laikė vokiečiais.
Po Antrojo pasaulinio karo Seinų krašte valstybinė siena pasiliko toje pačioje vietoje, kaip ir prieš karą. 1949–1950 metais apie 30 lietuvių šeimų buvo ištremta į atgautąsias Lenkijos žemes – į Ščecino, Košalino vaivadijas.
Paliūnuose liko daug tuščių sodybų ir ūkininkų paliktos žemės, todėl 1949–1950 metais čia buvo įkurtas valstybinis ūkis (PGR). Nepaisant didelės valstybės paramos, šis ūkis buvo labai blogo ūkininkavimo pavyzdys.
Paliūnuose yra išlikę didelės Pirmojo pasaulinio karo laikų kapinės, kuriose palaidoti 262 vokiečių ir 323 rusų kariai. Kaimo teritorijoje tyvuliuoja valstybinės sienos perkirstas Gilviečio ežeras. Vaikščiojant jo krantais puikiai matosi tolumoje nusidriekę Lietuvos kaimai.
Dabar jų nedaug, vos kelios šeimos. Iš šio kaimo yra kilęs kunigas, Dachau koncentracijos lagerio kalinys Jurgis Paransevičius (1905–1962) bei pedagogas, visuomenės veikėjas Juozas Sigitas Paransevičius (g. 1941 m.)
Šiandien gal tik akmeninis kryžius bei čia gulintis didžiulis akmuo (7,1 m³) ir 20,5 m aukščio bei 5,1 m kamieno apimties sena juodoji tuopa gali priminti didingą Didžiųjų Paliūnų praeitį.
Nuotraukos iš knygos „Paliūnai“.
Projektas – Lietuviškos tapatybės išsaugojimas Lenkijos paribio kaimuose. Paramos teikėjas – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos suma – 2 000 Eur.