„Išnešk šiukšles“, – aną vakarą daugiabutyje gyvenanti Kristina paprašė savo vyro Giedriaus. Jis neprieštaravo – vis proga, nors ir trumpam išeiti iš buto. Ištraukė pilnutėlį maišelį su šiukšlėmis, spustelėjo atliekas, kad galėtų jį užrišti. Indelio nuo jogurto briauna prapjovė maišelį, iš jo pradėjo kristi bulvių lupenos.
„Kam reikėjo tiek visko prikrauti?“ – jas rinkdamas ir per skylę grūsdamas atgal į maišelį suburbėjo Giedrius.
„Reikėjo anksčiau išnešti, – atkirto žmona ir pridūrė, – visi namuose sėdim, valgyt kasdien reikia daryti, tai šiukšliadėžė pilna ir pilna!”
Giedrius norėjo atšauti, kad reikėtų mažiau valgyti, bet po sočios vakarienės buvo taip apsunkęs, kad tingėjo kalbėti. Jau buvo beišeinąs per duris, kai žmona šūktelėjo: „Oi, paimk kartu ir tas kartonines dėžes iš balkono!”
Palikęs maišelį su šiukšlėmis prieškambaryje Giedrius nuėjo į balkoną. Nė nespėjo uždaryti jo durų, kai vėl pasigirdo žmonos balsas: „Ir gėlės vazoje jau nuvyto, paimk ir jas!”
Vyras, vildamasis, kad nesupainiojo vazų, įmetė gėles į dėžę ir paėmęs pilną šiukšlių maišą pagaliau išėjo per duris.
Ėjo neskubėdamas – kur čia nuskubėsi per karantiną? Iš praplyšusio maišelio byrėjo lupenos, iškrito arbatos pakelis, šlapias suglamžytas popierinis rankšluostis. Giedrius nekreipė į tai dėmesio.
Atėjęs prie konteinerių mintyse pats sau pripažino, kad tie nauji konteineriai gerai atrodo ir švaru aplink. Atsidaręs mišrių atliekų konteinerį, švystelėjo vidun maišelį su atliekomis, kartu įmetė pavytusias gėles.
Kartonines dėžes nusprendė mesti į popieriaus konteinerį – tiek jau buvo įpratęs. Viena dėžė lengvai tilpo, o kitų, didesnių, į vidų įkišti niekaip nepavyko. „Na, ir nereikia“, – burbtelėjo pats sau ir, numetęs dėžes prie konteinerių, nupėdino namo.
Paspyrė po kojomis pasipainiojusį popierinį rankšluostį, iškritusį iš jo paties nešto krepšio, o išvydęs ant šaligatvio pribarstytas bulvių lupenas mintyse nusprendė: „Kam reikės, tas ir sutvarkys“.
O kam gali to reikėti, jei žmogui pačiam nereikia?
Įrengtos ir jau naudojamos naujos konteinerių aikštelės. Tokios, kokios nė vienam miestui gėdos nedarytų. Bereikia, kad žmonės, jomis besinaudojantys, nepasišiukšlintų. Rūšiuotų atliekas ir nepaliktų jų numestų prie konteinerių.
Deja, kol kas dar daugelis gyventojų elgiasi panašiai kaip Giedrius: viską surenka į vieną maišą, viską meta į vieną konteinerį. Ir paskui skundžiasi, kad į jį niekas netelpa, kai kiti tuo metu stovi tušti.
Tad ką daryti, kad „nepasišiukšlintumėte“ kaip Giedrius?
Rūšiuokite atliekas ir vietos konteineriuose niekada nepritrūks.
Atskirkite maisto ir virtuvės atliekas – joms yra atskiri konteineriai, į kuriuos reikia mesti vaisių bei daržovių likučius, pavyzdžiui, bulvių lupenas, bananų, apelsinų žieves, taip pat arbatos tirščius bei pakelius, kavos tirščius ir jų filtrus, riebalais ir kitais maisto produktais suteptą popierių, išskyrus pakuotes, popierinius rankšluosčius, popierines servetėles, kambarinius augalus ir jų dalis, sodo ir daržo atliekas, piktžoles. Ir visų naudojimui netinkamų maisto produktų likučius.
Maisto atliekas, kaip ir visas kitas, reikia rinkti į plastikinius maišelius. Prieš išmetant į konteinerį juos reikia sandariai užrišti.
Nepalikite prie konteinerių jokių atliekų – popierines dėžes išlankstykite, didelių gabaritų atliekas vežkite į rūšiavimo centrus.
Rūšiuoti ne tik gražu, bet ir sveika – išrūšiuotose atliekose virusai neplinta!
ARATC inf.