„Be­si­mė­gau­jant drus­kų kam­ba­rio oru, sma­gu pa­si­ner­ti į ap­mąs­ty­mus“

• 

• 

• 

Dvie­jų ro­ma­nų, mi­nia­tiū­rų ir hu­mo­res­kų kny­gų au­to­rius Ai­das Ke­lio­nis (Al­gi­man­tas Mi­ke­lio­nis, g. 1971 m. ge­gu­žės 10 d. Vei­sie­juo­se, kur te­be­gy­ve­na) nau­ją­ją sa­vo kny­gą „Drus­kų kam­ba­rys“ są­mo­nin­gai ven­gia api­bū­din­ti ko­kiu nors žan­ru, sa­ky­da­mas, kad tai gy­ve­ni­mo mo­zai­kos, at­spin­din­čios pas­ku­ti­nį de­šimt­me­tį prieš Ne­pri­klau­so­my­bės pa­skel­bi­mą bren­du­sio jau­no žmo­gaus in­te­re­sus. Skai­ty­da­mas šią kny­gą, jau­tie­si lyg raus­da­ma­sis po se­nų juo­dai-bal­tų nuo­trau­kų stal­čių. Au­to­rius ne­bru­ka sa­vo „tie­sų“, jis tik fik­suo­ja jau­no žmo­gaus ap­lin­ką, jo po­mė­gius, pa­čiam skai­ty­to­jui pa­lik­da­mas ga­li­my­bę su­pras­ti kur­link kryps­ta be­veik 40 me­tų ug­dy­tos „ta­ry­bi­nės“ vi­suo­me­nės akys: per vis sil­pniau be­slo­pi­na­mas už­si­e­nio ra­di­jo sto­tis, per len­kiš­ką spau­dą ir te­le­vi­zi­ją, per ry­šius su lie­tu­viais emig­ra­ci­jo­je – į tai, kas vyks­ta „už si­e­nos“. Nie­kas ki­tas pa­gal esa­mas ga­li­my­bes ge­riau ne­ga­lė­jo tirp­dy­ti už­tva­ras, kaip do­mė­ji­ma­sis muzi­ka, li­te­ra­tū­ra, spor­tu – na­tū­ra­liai, pa­pras­tai, be di­des­nių pas­tan­gų ir re­vo­liu­ci­jų.

Pra­ė­jo 30 me­tų… ir net sun­ku pa­ti­kė­ti, kad „žmo­nės vir­tu­vė­se ar kam­ba­riuo­se kaip pa­puo­ša­lus lai­ky­da­vo tuš­čias skar­di­nes nuo gai­vių­jų už­si­e­nie­tiš­kų gė­ri­mų ar vo­kiš­ko, če­kiš­ko /…/ alaus („Au­si­nu­kas“), ir kaip juo­kin­gai da­bar­ti­niuo­se pre­ky­bos cent­ruo­se at­ro­do taip gei­dau­tos „kram­toš­kės“ ir iš aukš­čiau­sių­jų tri­bū­nų skam­bė­ję žo­džiai: „Do­ro­hy­je to­va­ryš­čy, druzja… („Nau­jie­ji me­tai“).

Pa­ci­ta­vęs mū­sų že­mie­čio vei­sie­jiš­kio Al­gi­man­to Mi­ke­lio­nio nau­jau­sios kny­gos „Drus­kų kam­ba­rys“ pri­sta­ty­mą, ku­rio pir­mo­ji prem­je­ra įvyks bir­že­lio 11 d. 19 val. Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­gos vi­di­nia­me kie­me­ly­je (Sir­vy­do g. 6, Vil­niu­je), „Drus­ko­nis“ sa­vo ruož­tu au­to­riui pa­tei­kė ke­le­tą klau­si­mė­lių.

-Be ke­lių jau iš­leis­tų kny­gų, ką tik pa­si­ro­džiu­sios penk­to­sios „Drus­kų kam­ba­rys“ pa­va­di­ni­mas iš­kart int­ri­guo­ja są­sa­jo­mis su mū­sų drus­kin­gu mies­te­liu, nors, ma­no ma­ny­mu, šio­je kny­go­je dau­giau pa­tir­ties drus­kos… Tai­gi ką api­bend­ri­ni kny­gos pa­va­di­ni­mu?

– Kiek­vie­ną kar­tą, kai ra­šai kny­gą, gal­vo­ji, koks tu­rė­tų bū­ti jos pa­va­di­ni­mas, nes juk tai la­bai svar­bu. Pa­žįs­ta­ma Lo­li­ja, sa­vo lai­ku pri­ė­mu­si ma­no pir­mos kny­gos rank­raš­tį „Ty­to al­ba“ lei­dyk­lo­je, tei­gia, kad man la­bai ge­rai pa­vyks­ta su­gal­vo­ti kny­gų pa­va­di­ni­mus. Kar­tais gal­vo­ji il­gai, kar­tais trum­piau, bet daž­niau­siai tai bū­na lyg nu­švi­ti­mas. Pa­va­di­ni­mas „Drus­kų kam­ba­rys“ su­si­jęs su SPA Vil­nius Drus­ki­nin­kuo­se, ku­rios drus­kų kam­ba­ry­je sten­giuo­si ap­si­lan­ky­ti pen­kis kar­tus gruo­džio mė­ne­sį ir pen­kis kar­tus va­sa­rį ar­ba pa­va­sa­rį. Anks­čiau kas­met vis sir­gda­vau bron­chi­tu, bet kai pra­dė­jau lan­ky­tis drus­kų kam­ba­ry­je, jis ma­ne pa­li­ko. Ir šiaip pa­tin­ka ja­me ra­miai leis­ti lai­ką ir uos­ti drus­kos kva­pą. Sean­sas trun­ka tik tris­de­šimt mi­nu­čių, bet per jas, mė­gau­jan­tis drus­kų kam­ba­rio oru, sma­gu pa­si­ner­ti į ap­mąs­ty­mus. Tad ma­no nau­jos kny­gos neil­gi sky­riai yra lyg trum­pi pri­si­mi­ni­mų sean­sai, ku­rie nu­tei­kia leng­vai ir ma­lo­niai, šiek tiek nos­tal­giš­kai ar liūd­nai.

– Iš Vei­sie­jų vis at­vyk­da­mas į mū­sų mies­tą, pra­si­ta­ri, kad nuo­la­tos pa­si­ilgs­ti Drus­ki­nin­kų, ka­vi­nės „Bou­lan­ge­rie“ ban­de­lių, ka­vi­nės „Šir­de­lė“ ka­vos bei jau­kios at­mos­fe­ros, „Drus­ki­nin­kų po­e­ti­nių ru­de­nų“, vieš­na­gės pas vie­ti­nį barz­das­ku­tį….

– Kad be­veik vis­ką ir iš­var­di­not. Dar prieš ka­ran­ti­ną ma­no die­not­var­kė, at­vy­kus į Drus­ki­nin­kus, bū­da­vo be­veik vie­no­da. Iš au­to­bu­sų sto­ties ei­nu tie­siai į „Bou­lan­ge­rie“, kur iš­ge­riu du puo­de­lius juo­dos ka­vos, nu­si­per­ku ban­de­lių su ra­zi­no­mis ir šiek tiek pa­ry­mau, pas­kui už­su­ku į ne­to­li pre­ky­bos cent­re „Ai­das“ esan­tį kny­gy­ną, vė­liau ei­da­vau į „Šir­de­lę“, čia pie­tau­da­vau ir šne­kė­da­vau­si su sa­vo bi­čiu­liu, šios ka­vi­nės bar­me­nu Vir­giu. Kai au­gi­nu il­ges­nę barz­dą, kar­tą per ke­lis mė­ne­sius už­ei­nu pas barz­das­ku­tį And­rių, ku­ris barz­dą ar barz­de­lę kiek pa­ko­re­guo­ja ar pat­rum­pi­na. Už­su­ku į „Drus­ko­nio“ re­dak­ci­ją pa­si­kal­bė­ti su sa­vo bi­čiu­liais, ku­rių nuo­mo­nė žur­na­lis­ti­kos klau­si­mais man yra la­bai svar­bi ir itin au­to­ri­te­tin­ga. Taip pat pa­klau­si­nė­ju, ko­kias kny­gas pe­rskai­tė ir skai­to, o po to daž­nai to­kias ir pats nu­si­per­ku.

– Taip ga­lu­ti­nai ir lie­ka ne­aiš­ku, ko­dėl ne­ta­pai krep­ši­nin­ku, nors ir ūgio pa­ka­ko, ir gar­sus krep­ši­nio tre­ne­ris Al­gi­man­tas Ged­mi­nas at­si­rin­ko ta­ve tre­ni­ruo­ti bei Vie­ciū­nų ben­dra­bu­ty­je ap­gy­ven­di­no?

– Ma­nau, kad šiek tiek per vė­lai pra­dė­jau rim­tai tre­ni­ruo­tis. Iš pra­džių ne­la­bai ir no­rė­jo­si, bet kai, įdė­jus dau­giau dar­bo (ir pats dir­bau daug in­di­vi­du­a­liai), pra­dė­jo sek­tis, pats pa­ju­tau ma­lo­nu­mą ir azar­tą žais­ti krep­ši­nį. Bet vis dėl­to pa­grin­di­nė prie­žas­tis, ko­dėl ne­ta­pau pro­fe­sio­na­liu krep­ši­nin­ku, iš pri­gim­ties ne itin stip­ri fi­zi­nė svei­ka­ta ir iš­tver­mės trū­ku­mas. Be to, pa­aug­lys­tė­je kan­ki­no stip­rūs ir ne­ma­lo­nūs mig­re­nos prie­puo­liai. Na, ma­tyt, kaž­kas iš aukš­čiau man bu­vo nu­ma­tęs tap­ti kaž­kuo ki­tu, nes pats as­me­niš­kai ti­kiu li­ki­mu. Ma­nau, kad žmo­gus ga­li jį ne­daug pa­keis­ti, tik šiek tiek pa­ko­re­guo­ti.

– Ne­ta­pai ir fut­bo­li­nin­ku, nors, kaip ra­šai, kad vi­sas ta­vo gy­ve­ni­mas nuo vie­nuo­li­kos me­tų am­žiaus su­skirs­ty­tas pa­sau­lio fut­bo­lo čem­pio­na­tų ka­den­ci­jo­mis. Iki šiol su Lie­tu­vos fut­bo­lo sir­ga­liais nu­si­bel­di iki rung­ty­nių už­si­e­nio ša­ly­se. Kaip pa­aiš­kin­tu­mei fut­bo­lo sir­ga­liaus azar­tą? Gal tai pa­na­šus po­jū­tis į ta­vo die­vu­kų gru­pės „Me­tal­li­ca“ kon­cer­tus, ku­riuo­se si­au­tė­ja ger­bė­jų aist­ros?

– Na, Vei­sie­jai yra gar­sūs sa­vo fut­bo­lo tra­di­ci­jo­mis, o tė­vai vi­sai ma­žą nu­si­ves­da­vo į Vei­sie­jų pa­rką (ta­da jį va­din­da­vo­me so­du) pa­žiū­rė­ti, kaip žai­džia vie­ti­nė „Dai­na­va.“ Pas­kui su drau­gais pa­tys nu­ei­da­vo­me ste­bė­ti var­žy­bų. Miš­ko aikš­te­lė­je prie na­mų su drau­gais fut­bo­lą ir­gi sma­giai pa­žais­da­vo­me. Bu­vau aukš­tas, tad fut­bo­lo ka­muo­lį ne taip leng­va su­val­dy­ti. Bet ta­pau di­džio­jo fut­bo­lo trans­lia­ci­jų per te­le­vi­zi­ją uo­lus žiū­ro­vas ir Vil­niaus „Žal­gi­rio“ sir­ga­lius. Tė­tis vež­da­vo ar­ba su kla­se au­to­bu­su va­žiuo­da­vo­me į Vil­nių ste­bė­ti sa­vo nu­my­lė­to­jo „Žal­gi­rio.“ Ta­da ir už­gi­mė azar­tas: sė­di sta­dio­ne ir kar­tu su di­de­le mi­nia skan­duo­ji „Žal­gi­ris“ bei pa­mirš­ti vis­ką, te­trokš­ti, kad ta­vo ko­man­da lai­mė­tų. Da­bar sta­dio­ne ne­su toks la­bai jau aist­rin­gas sir­ga­lius. Ži­no­ma, kai Lie­tu­vos rink­ti­nė pel­no įvar­tį, šo­ki­nė­ju iš džiaugs­mo, bet rung­ty­nių me­tu mėgs­tu ir į ki­tus žiū­ro­vus pa­si­žval­gy­ti, o ypač į dai­lias sir­ga­les… Ži­not, ra­šy­to­jas juk yra ap­lin­kos ste­bė­to­jas.

Kas lie­čia aist­rą „Me­tal­li­ca“, tai la­bai jau pa­tin­ka jos muzi­ka. Ga­liu jos klau­sy­ti, kad ir kiek­vie­ną die­ną. Kon­cer­te la­bai ne­si­au­tė­ju, ste­biu ir ap­lin­ką, mi­nios reak­ci­ją. Bet kai 2019 me­tų va­sa­rą bu­vau „Me­tal­li­ca“ kon­cer­te Tar­tu, sto­vė­jau prie pat sce­nos ir ma­čiau sa­vo die­vu­kų vos ne kiek­vie­ną raukš­le­lę vei­de, tai bu­vo kaž­koks kos­mi­nis ir dar ne­pa­tir­tas la­bai ge­ras jaus­mas.

– Su­tei­kiam ga­li­my­bę pa­pil­dy­ti „Drus­kų kam­ba­rį“ min­ti­mis, ku­rios dėl ati­tin­ka­mų prie­žas­čių į kny­gą ne­pa­te­ko – gal­būt jas pri­si­mi­nei, kai dėl lei­dy­bos jau bu­vo per vė­lu ar tie­siog ne­tu­rė­jai kur įterp­ti…

– Pra­ė­ju­sį ket­vir­ta­die­nį Drus­ki­nin­kuo­se meist­ras man pa­da­rė ant­rą ta­tui­ruo­tę. Pir­mą­ją pa­da­rė prieš ke­le­rius me­tus: pa­vaiz­da­vo „Me­tal­li­ca“ lo­go­ti­po sti­li­zuo­tą M rai­dę, o prieš sa­vai­tę iš­ta­tui­ra­vo ge­le­ži­nį kry­žių, ku­ris pa­vaiz­duo­tas ant vie­nos iš „Me­tal­li­ca“ ly­de­rio Ja­me­so Het­fiel­do gi­ta­rų ir jo al­kū­nės. Kaž­ka­da gal­vo­jau, kad jau ko ko, bet gy­ve­ni­me tik­rai ne­tu­rė­siu ta­tui­ruo­čių, bet aist­ra „Me­tal­li­ca“ gru­pei ir jos muzi­kai vis­ką ap­ver­tė aukš­tyn ko­jom.

– Sa­ko, kaps­ty­ma­sis pri­si­mi­ni­muo­se – ar­tė­jan­čios se­nat­vės po­žy­mis. O gal at­min­ties per­si­jo­ji­mas – po­rei­kis la­biau iš­si­aiš­kin­ti sa­vo da­bar­ties bū­se­ną?

– Jei­gu taip, tai aš pa­se­nau dar bū­da­mas ko­kių tris­de­šim­ties me­tų am­žiaus. Ma­no tė­tis bu­vo me­lan­cho­li­kas, tad ir aš kaž­kiek juo esu. Man vi­sa­da la­bai svar­bi bu­vo ir yra pra­ei­tis. Po pri­si­mi­ni­mus kaps­tau­si la­bai daug ir tam ski­riu tik­rai ne­ma­žai lai­ko. Bri­tų li­te­ra­tū­ros kla­si­kas Iv­li­nas Vo yra ra­šęs: „nes iš es­mės mums ne­pri­klau­so nie­kas, iš­sky­rus pra­ei­tį.“ Mėgs­tu daž­nai pri­si­min­ti įvai­rias si­tu­a­ci­jas ir ta­da gal­vo­ju, jei­gu tuo me­tu bū­čiau pa­si­el­gęs ki­taip, koks bū­tų da­bar­ti­nis ma­no gy­ve­ni­mas. Mėgs­tu kai­šio­ti pirš­tus į už­gi­ju­sias pra­ei­ties žaiz­das ir jas vėl at­ver­ti. Su­pran­ti, kad toks itin daž­nas kaps­ty­ma­sis po pra­ei­tį rea­liai nie­ko ne­pa­keis, bet vis tiek tai da­rai ir da­rai. Gal jū­sų pa­sa­ky­mas, kad kaps­ty­ma­sis po pra­ei­tį yra po­rei­kis la­biau iš­si­aiš­kin­ti sa­vo da­bar­ties bū­se­ną yra ir at­sa­ky­mas į šį klau­si­mą.

– Bir­že­lio 11-ąją ta­vo nau­jo­ji kny­ga „Drus­kų kam­ba­rys“ bus pri­sta­ty­ta Lie­tu­vos ra­šy­to­jų są­jun­go­je, ku­rios na­riu esi. Ko­kio įver­ti­ni­mo ti­kie­si – šlo­vės ar kri­ti­kos?

– Vi­si iki vie­no ra­šy­to­jai ti­ki­si, kad kiek­vie­nas jų kū­ri­nys bus tin­ka­mai įver­tin­tas, ir jie su­lauks šlo­vės, pri­pa­ži­ni­mo, gar­bės. Jei­gu kas nors tei­gia, kad šlo­vė jiems nes­var­bi, reiš­kia, me­luo­ja. To­kie jau su­tvė­ri­mai tie ra­šy­to­jai. Vi­sa­da ma­lo­nu, kai ta­vo kny­gą pa­gi­ria ir įver­ti­na. Kri­ti­ka ir­gi nė­ra blo­gai, bet ji tu­ri bū­ti konst­ruk­ty­vi. Blo­giau­sia, kai ap­ie ta­vo kny­gas ne­ra­šo nie­ko. Tuo­met jau lau­ki, kad nors kri­ti­kas ta­ve su­mal­tų į mil­tus. Vis ge­riau ne­gu vi­siš­ka ty­la.

Jei­gu rim­tai, man jau 49 me­tai, tad nei pa­gy­ri­mai, nei kri­ti­ka ma­nęs jau taip la­bai ne­jau­di­na ir į vis­ką žiū­riu ga­na san­tū­riai.

– Laz­di­jų laik­raš­čiuo­se ra­šai ap­žval­gas. Nuo­la­tos pa­skai­tai ir „Drus­ko­nį“, ku­rį pla­ti­na­me ir Laz­di­jų ra­jo­ne. Iš­si­ta­rei, jog tau, tu­rin­čiam po­lin­kį į hu­mo­res­kas, vi­sa­da įdo­miau­sia ir sma­giau­sia skai­ty­ti Dai­na­vos žy­nio pa­ta­ri­mus. Ar ka­da nors jais pa­si­nau­do­jai?

– Vi­sa­da pa­tin­ka skai­ty­ti ką nors ne­ti­kė­to, ne­kas­die­niš­ko ar keis­to. To­kia ir yra Dai­na­vos žy­nio rub­ri­ka. Iš pir­mo žvilgs­nio šie pa­ta­ri­mai at­ro­do lyg pokš­tas ar nu­si­kal­bė­ji­mai, bet, ma­nau, kad, ge­riau į juos įsi­gi­li­nus, ga­li­ma at­ras­ti ir ra­ci­jos. Juk šie Dai­na­vos žy­nio pa­ta­ri­mai pri­me­na mū­sų pro­se­ne­lių ar mo­čiu­čių gy­dy­mo bū­dus. Eg­zis­tuo­ja ne tik tra­di­ci­nė me­di­ci­na, bet ir net­ra­di­ci­nė. Nors žmo­ni­ja ma­no, kad la­bai daug ži­no, bet dar dau­giau ji ne­ži­no. Kas ži­no, gal ir man teks pa­si­nau­do­ti šiais pa­ta­ri­mais. Nie­ka­da ne­sa­kyk nie­ka­da.

„Drus­ko­nis“ informacija