Dabar, kai vasaros poilsis vaikams kainuoja nemažus pinigus, sunkiau gyvenančioms šeimoms sunku surasti lėšų, kad savo atžalas galėtų išleisti į vasaros stovyklas. Laimei, atsiranda geradarių, kurie visus metus renka lėšas stovykloms, o stovyklų auklėtojai sutinka nemokamai jose dirbti.
Stovyklose – 18 metų
Viena iš tokių geradarių yra lazdijietė Roma Stankauskienė, jau du dešimtmečius savanoriaujanti įvairiuose klubuose, stovyklose. Gimnazijoje mokytojo padėjėja dirbanti moteris sako neįsivaizduojanti savo gyvenimo be savanorystės.
Ji pasakojo, jog Liškiavos klebonas Vidmantas Striokas, anksčiau kunigavęs Višakio Rūdoje, šiemet pakvietė vaikus iš visos Lietuvos į poilsio stovyklą Šventojoje.
„Su šiuo dvasininku bendrauju jau 18 metų, kasmet savanoriauju jo organizuojamose vaikų stovyklose. Šis žmogus visus metus renka lėšas stovykloms, kad vaikams iš sunkiau gyvenančių šeimų poilsis stovykloje būtų nebrangus ir įperkamas“, – sakė ponia Roma.
Ankstesniais metais devynių dienų stovykla būdavo organizuojama Višakio Rūdoje, iš kurių tris dienas vaikai būdavo vežami prie jūros. Šiemet vaikai visas dienas stovyklavo prie jūros, Šventojoje.
R. Stankauskienės pastangomis šiemet į stovyklą buvo pakviesta net 30 vaikų iš Lazdijų rajono.
„Atsirinkdama vaikus, pirmiausia vertinau tėvų materialinę padėtį. Kadangi iš savo patirties žinau, kaip sunku, gaunant mažas pajamas, išleisti vaikus į stovyklą, į Šventąją kviečiau šeimų, kurioms nelengva sudurti galą su galu, atžalas“, – sakė R. Stankauskienė.
Išaugino savanorių pamainą
Stovykloje, kurios pavadinimas paimtas iš Šventojo Rašto – „Aš jus draugais vadinu“, dalyvavo 13–17 metų vaikai ir paaugliai.
Pasidomėjus, ar ši stovykla turėjo katalikišką pakraipą, ponia Roma sakė, jog ryškios pakraipos nebuvo, tik prieš valgymą stovyklos dalyviai pasimelsdavo ir sugiedodavo giesmę.
„Visa kita veikla pas mus vykdavo taip pat, kaip ir įprastose stovyklose – teminės dienos, žaidimai, konkursai“, – sakė R. Stankauskienė.
Ji pastebėjo ypač teigiamą šių stovyklų tendenciją – nemaža dalis buvusių stovyklautojų, pasiekę pilnametystę, patys tapdavo savanoriais ir dirbdavo šių stovyklų auklėtojais.
„Šiose stovyklose mes išsiauginame savanorius, kurie vėliau prisijungia prie auklėtojų komandos. Štai vienas buvęs mūsų stovyklautojas jau aštuonerius metus pas mus savanoriauja“, – kalbėjo daugiau nei dviejų dešimtmečių savanorės stažą turinti ponia Roma.
Nepakvietė savanoriauti
Paklausta, kokia buvo šilčiausia akimirka iš savanorystės praktikos, ponia Roma prisiminė savanorystę Kaune, „Sauliuko klube“, remiančiame neįgalius vaikus.
„Grįžau kartą po klubo susitikimo ir nuoširdžiai apsiverkiau. Mane iki širdies gelmių sujaudino neįgalių vaikų noras kabintis į gyvenimą ir pamokos mums, sveikiesiems, kaip reikia vertinti tai, ką turime“, – pasakojo R. Stankauskienė.
Paprašyta prisiminti skausmingiausią epizodą, susijusį su savanoryste, R. Stankauskienė prisiminė COVID-19 karantino laikotarpį: „Kai buvo paskelbta, kad Lazdijuose renkami savanoriai su pandemija susijusioms problemoms spręsti, iškart užpildžiau savanorio anketą ir laukiau, kada mane pakvies kibti į darbus. Tačiau taip ir nesulaukiau pakvietimo. Kas galėtų paneigti, jog manęs nepriėmė į savanorius, nes priklausau opoziciniam visuomeniniam judėjimui? Tada tapau visoje Lietuvoje veikusio savanorių judėjimo „Stiprūs kartu“ nare.“
Poniai Romai savanorystė jau tapo gyvenimo būdu, be kurios ji savęs neįsivaizduoja. Paklausta, kas paskatino pasukti į savanorystę, ponia Roma atsakė: „Kai savo paties gyvenime tenka patirti įvairių iššūkių, tuomet supranti, kad labai gera, kai yra žmonių, kurie gali tau gera valia padėti.“
„Dzūkų žinių“ informacija