„Šis sportas – kaip liga, jei ištveri jame pirmuosius trejus ketverius metus, tai su juo nesiskiri visą gyvenimą“, – kalbėjo tituluočiausia Lazdijų krašto žirginio sporto meistrė septyniolikmetė Sofija Salatkaitė, neseniai savo sportinių trofėjų kolekciją papildžiusi pagrindiniais prizais iš šalies žirginio sporto varžybų Vilkaviškyje, Joniškyje. Rugsėjį dvyliktoke tapsianti mergina negalvoja, jog sportas taps jos profesija, tačiau yra tikra, jog su žirgais ji nesiskirs visą gyvenimą.
Viskas prasidėjo nuo pramogos
Sofija prisiminė, jog pažintis su žirgais prasidėjo prieš dešimtmetį, kai ji su tėvais dalyvavo šventėje Aštriosios Kirsnos dvare.
„Ten buvo toks atrakcionas, kad vaikams buvo leidžiama pasėdėti anti žirgo, kurį už pavadžio vedžiojo žirgininkas. Man patiko sėdėti balne. Treneris pakvietė išmokti jodinėti. Tėvai tam pritarė ir aš norėjau. Taigi, kai prieš dešimt metų atsisėdau ant žirgo, tai iki šiol ir nenulipu“, – juokavo Sofija.
Ji prisiminė, jog į treniruotes Aštriojoje Kirsnoje ji važinėdavo kasdien ir treniruodavosi po 2 valandas. Kartais iki treniruotės paveždavo tėvai, o veliau keliaudavo autobusu.
Paklausta, ar ji nejuto baimės, sportuodama su tokiu stambiu keturkoju (juk žirgas gali ir įspirti, ir išmesti iš balno), Sofija prisipažino, jog niekada, o ypač būdama jaunesnė, ji jokios baimės nejutusi.
„Paradoksas, bet dabar, kai jau esu vyresnė, kai turiu daugiau patirties, atsirado ne baimės, bet atsargumo jausmas“, — sakė sportininkė.
Vienas iš svarbiausių žirginio sporto elementų – kliūtys, kurias su žirgu reikia įveikti jų nenumetant, ir laikas, per kurį įveikiamas maršrutas. Mergina teigė, jog jos amžiaus sportininkai su žirgais šoka per 1,10 – 1,20 metro aukščio kliūtis.
„Labai svarbu teisingas jojimas, reikia valdyti žirgą, pasirinkti judėjimo tempą“, – šios sporto šakos subtilybes pasakojo Sofija.
Ištikimiausias draugas – Verdis
Nuo pat savo sportinės karjeros pradžios iki šiol Sofija sportuoja su ištikimu bičiuliu žirgu Verdžiu.
„Jam dabar 13 metų, kai pradėjome sportuoti, jam buvo treji. Galiu sakyti, kad mes kartu užaugome, todėl puikiai sutariame“, – sakė sportininkė.
Žirgas nėra grynakraujis, jis išaugintas Lietuvoje, tačiau savo fizine forma puikiai tinkantis ir pažengusiems sportininkams.
Pasidomėjus, ar prieš varžybas žirgas jaučiau įtampa ir stresą, mergina pripažino, jog stresą jaučianti ir ji , ir jos bičiulis.
„Pastebiu, kad tuomet, kai per varžybas išjojame į startą ir žirgas išgirsta gongą, jis jaučia, kad reikia atiduoti visas jėgas“, – kalbėjo jaunoji sportininkė.
Mergina pridūrė, jog per daugelį metų, išgyvenę įvairių sudėtingų situacijų, jie sugebėjo vienas kitą suprasti.
„Jis tapo ramesnis, aš – taip pat“, – juokavo žinoma sportininkė.
Mergina sakė, kad jos bičiulis Verdis ypač mėgsta vaišintis morkomis ir obuoliais.
„Bet labiausiai jis mėgsta patinginiauti“, – apie Verdžio pomėgius kalbėjo Sofija.
Tačiau ji pastebėjo, jog žirgu reikia rūpintis nuolat – būtina jį prausti, treniruoti. Ji negali jo palikti ilgesniam laikui.
„Jei savaitę su juo nedirbčiau, tai pasekmės būtų liūdnos, be treniruočių jam gal net ištintų kojos ir atsirastų kitokių problemų, todėl negaliu sau leisti ilgai atostogauti, kita vertus, toks gyvenimo ritmas ugdo discipliną“, – pripažino tituluota sportininkė.
Neužmiršta varžybų Meksikoje
Vienos iš pirmųjų tarptautinių varžybų, kurios Sofijai įsimins visą gyvenimą, buvo turnyras Meksikoje, į kurį ji pateko po labai rimtos dalyvių atrankos.
„Man tada buvo 14 metų. Daug sportavau, laimėdavau prizų. Į tas varžybas Meksikoje iš trijų Baltijos šalių ir Lenkijos dalyvauti atrinko tik du sportininkus, viena iš jų buvau aš“, – prisiminimais dalijosi Sofija.
Jai neramu buvo tai, kad teks joti ne su savo Verdžiu, bet su varžybų organizatorių pasiūlytu „meksikiečiu“, su kuriuo iki tol Sofija nebuvo sportavusi. Ji su naujuoju žirgu treniravosi vos tris dienas, tačiau sugebėjo „rasti bendrą kalbą“ ir šiose varžybose puikiai pasirodė.
„Man tai buvo puiki tarptautinė patirtis, taip pat susipažinau su sportininkais iš daugelio pasaulio šalių. Tai buvo įspūdinga šventė: ir sporto, ir bendravimo prasme“, – kalbėjo Sofija.
Laukia permainų metas
Šie metai yra paskutiniai, kai Sofija dalyvauja jaunučių sportinės kategorijos varžybose. Kai jai sukaks 18 metų, ji pereis į suaugusiųjų kategoriją, o ten daug aukštesni reikalavimai.
Rugsėjį manęs laukia paskutiniai metai mokykloje, todėl teks daugiau mokytis, ruoštis egzaminams. Mano žirgas pajėgus šokti tik iki tam tikro aukščio, norint siekti geresnių rezultatų, Verdžio galimybės to neleis. Galvoju apie tai, kaip įsigyti kito pajėgumo žirgą“, – svarstė mergina.
Paklausta, ar ji galvojanti tapti profesionalia sportininke ir studijuoti Sporto universitete, Sofija racionaliai pripažino, jog iš sporto gali pragyventi tik labai maža dalis net ir tituluočiausių sportininkų.
„Manau, kad pasirinksiu kitą profesiją, svarstau apie veterinariją. Būtų puiku dirbti tokį darbą, kuris turėtų ryšį su šiuo mano pomėgiu. Žinau tik tiek, kad žirginio sporto niekada nepaliksiu, gal nebūsiu profesionalė, bet mėgėja visada išliksiu“, – kalbėjo mergina.
Šiuo metu ji treniruojasi Seirijuose pas Lietuvos čempioną Nerijų Šipailą.
„Sofija, o ką veiki laisvalaikiu, ar jo tau lieka“? – paklausiau lazdijietės.
„Kartais susitinku su draugais, bet treniruotės ir pasirengimas varžyboms yra vienintelė veikla, kuri mane veža. Suprantu, kad sportas – kaip sūpynės: vieną akimirką tu aukštai, kitą – nusileidęs prie žemės. Svarbiausia, iš tų sūpynių neiškristi“, – konstatavo Sofija.
„Dzūkų žinios“ informacija