Dineta Babarskienė
„Tik nuo mūsų pačių priklauso, ar mūsų dienos švies kaip šermukšnių ar kadagių uogos saulės nušviestoje laukymėje, ar sunkiu debesų švinu užguls žvilgsnį, jausmus ir mintis. Kai kam ruduo puiki proga daugiau laiko skirti geros knygos skaitymui, tapymui, fotografavimui, gardaus maisto gaminimui, mezgimui, nėrimui ar siuvinėjimui“, – sakė Teizų bibliotekos bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė pristatydama Editos Gradickienės kryželiu siuvinėtą parodą „Laikas sau“.
Pavasarį išeina atostogų — siuvinėja tik žiemą
Edita prisipažino, kad šie metai jai ypatingi. „Atšvenčiau penkiasdešimtmetį, šiemet dešimt metų kaip dirbu mokykloje-darželyje „Vyturėlis“ auklėtojos padėjėja, dešimt metų kaip siuvinėju. Tik šiemet surengta mano pirmoji personalinė paroda“, – sakė ji. Tiesa, ir ši paroda nebūtų įvykusi, anot autorės, jeigu bibliotekininkė Daiva Karaliūnienė nebūtų įkalbinusi. „Sakė, pasėdėsime prie arbatos, pyragą suvalgysime. O čia štai kokia šventė“, – prisipažino Edita. Tikino, kad naktį prieš parodos atidarymą nė nemiegojusi, o jausmas toks kaip tąkart, kai parasparniu skrido. Prasitarė, jog ji ekstremalių pojūčių mėgėja, tad gavusi dovanų skrydį parasparniu. Svajoja skristi ir oro balionu. Sako, brangu. Taupys. Ir dar viena svajonė neapleidžia moters minčių – norėtų išsiuvinėti savo portretą. Beje, ji išbandė daug ką: ir mezgė, ir skiautinių techniką pamėgino, bet „užsikabino“ tik už siuvinėjimo. Ir dar, tai tik žiemos užsiėmimas. Ir šiemet pradėsianti nuo lapkričio. „Pavasarį aš išeinu atostogų – siuvinėjimus padedu į šalį“, – prisipažįsta ji. Nuo praeito siuvinėjimo sezono likę pradėta ir nebaigta siuvinėti vilkai. „Juos būtinai reikia užbaigti“, – sako ji. Siuvinėtoja teigia, kad siuvinėti kryžiuku nėra sudėtinga, tai gali daryti kiekvienas, mėgstantis ir vertinantis rankdarbius.
Siuvinėja sau: nei dovanoja, nei pinigus ima
Moteris tikina, kad jei kas užsakytų išsiuvinėti paveikslą, ji, žinoma, gebėtų, tik ar to pati nori, nežino. Mat ji įpratusi savo darbus pasilikti sau, kabinti ant sienų savo namuose, tam turinti net atskirą patalpą. „Aš neparduodu savo darbų ir šių, jau išsiuvinėtų, tikrai neparduosiu“, – teigia ji. Tiesa, du darbus yra išsiuvinėjusi paprašyta. „Tik už medžiagas paėmiau pinigus“, – tarsteli ji.
Vienus darbus siuvinėja apie mėnesį, kiti – vienos dienos darbai. Siuvinėja ji iš žurnalų, būna, nusifotografuoja telefonu ir vaizdą perkelia ant medžiagos. Naudodama siuvinėjimo kryžiuku techniką Edita kryžiukus medžiagoje vieną po kito kruopščiai suguldo į puikius paveikslus, paveikslėlius. Rankdarbių mėgėjos siuvinėtuose paveiksluose ir spalvomis degantys vaizdai, ir prancūziški motyvai, paprastesni darbai ir įmantrūs, ypač didelio meistriškumo ir kruopštumo reikalaujantys. Pasak siuvinėtojos, šis užsiėmimas ir nuramina, ir nuotaiką pakelia, ir nuobodžiauti neleidžia. Kiekviename paveiksle įdėta daug meilės ir šilumos, kievienas yra išglostytas ir išpuoselėtas. Darbuose – dalelė sielos.
Auksarankės močiutės pėdomis seka anūkė
Kantriai ir kruopščiai darbuojasi adata ne tik Edita. Močiutę vejasi ir anūkėlė Lėja. Jos vienas iš darbelių taip pat parodoje. Dabar mergaitė sakėsi jau pradėjusi siuvinėti kryželiu kažką spalvoto. Ką? Tiksliai ir pati negalėjo įvardinti.
Pasak parodos autorės Editos, tai brangus malonumas ir nors medžiagų šiam darbui apsčiai, tačiau viskas kainuoja.
Bet per dešimtmetį darbų susikaupę išties nemažai. Yra ką parodyti, yra į ką pažiūrėti.
Renginyje dalyvavo ir Editos mamytė, artimieji, kaimynai, bendradarbės. Sveikinimai, gėlės, dovanos ir muzika – tą vakarą viskas Editai. Dvyniai Dominykas ir Kristupas Stučkos paėmė į rankas gitaras: skambėjo rudeniškos melodijos. Ir dainos, gitaroms pritariant, dainingosios Teizų bibliotekos bibliotekininkės Daivos Karaliūnienės vis apie rudenį.
„Dėkoju visiems, kurie atėjo ir skyrė savo laiką man“, – sakė rankdarbių mėgėja Edita Gradickienė tą vėlų rudenišką vakarą kviesdama pasivaišinti savo kepiniais. Tai dar vienas Editos pomėgis, apie kurį, kaip sakė jos kolegės, kalbos pradeda suktis šaltuoju metų periodu. Ir tenka tik stebėtis šios moters darbštumu, kantrybe ir sugebėjimu atrasti laiko ir kitiems pomėgiams, ne tik siuvinėjimui.
Ir dar: buvo parašytas laiškas, kuriame kiekvienas dalyvavęs parodos atidaryme „Laikas sau“ pasižadėjo, jog šį rudenį skirs daugiau laiko sau ir kažką nuveiks. Šis laiškas bus perskaitytas jau kitos parodos atidaryme, mat Edita prasitarė, jog ji su kolege dar ir raižo. Tad Teizų bibliotekoje jau planuojama raižinių paroda.