Ilgametė Lazdijų krašto muziejaus direktorė neseniai dalyvavo konkurse Alytaus kultūros centro direktoriaus vietai užimti. Jai nepavyko laimėti konkurso, tarp keleto pretendentų ji liko antra. Kas privertė savo darbą ir Lazdijus mylinčią muziejininkę ryžtis tokioms permainoms? Ar ji sulaukė rajono valdžios užuominų apie tai, jog derėtų pasiieškoti kito darbo? O gal esminėms permainoms pastūmėjo metų senumo dramatiška istorija? Ar tai buvo bandymas pabėgti nuo prisikaupusių problemų, ar pokyčių troškulys?
Nors tikrojo plano – dirbti Alytuje – priežasties „Dzūkų žinioms“ nepavyko sužinoti, tačiau su Lazdijų krašto muziejaus direktore Daina Plediene buvo kalbėtasi apie tai, kas trukdo muziejininkams jaustis oriai, kodėl periferijoje mažėja jaunų muziejininkų, ar muziejai apskritai reikalingi.
– Kokia regionuose veikiančių muziejų misija? Kuo jie skiriasi nuo didžiuosiuose miestuose veikiančių muziejų?
– Nuo pirmųjų muziejų atsiradimo pagrindinė jų misija liko nepakitusi – muziejuose kaupiamas, saugomas, populiarinamas materialus ir nematerialus savo paveldas. Šiuo metu tarptautiniu mastu yra intensyviai diskutuojama apie naująją muziejininkystę, apie tai, kaip muziejai prisitaiko prie sparčių visuomenės pokyčių. Jeigu XX a. muziejų pagrindinė misija buvo apibūdinama teiginiais „įsigyja, išsaugo, tyrinėja, komunikuoja“, tai dabar atsiranda nauji muziejus apibūdinantys teiginiai: „demokratizuojanti, įtrauki ir daugiabalsė kritinio dialogo apie praeitį ir ateitį erdvė“; „saugantis atminčių įvairovę ateities visuomenėms“; „dalyvaujamieji ir atviri visiems“. Taigi, dabar daugelio muziejų siekiamybė – tapti moderniais, patraukliais bei reikalingais visiems ir kiekvienam.
Ypač regionuose veikiančiuose muziejuose labai stipriai juntamas muziejų daugiafunkciškumas: vyksta profesionalaus meno parodų pristatymai, kameriniai koncertai, literatūros kūrinių pristatymai, plenerai, festivaliai, konferencijos ir t. t. Gal regionų muziejai pagal statistiką mažiau sulaukia atvykstančiųjų turistų (užsienio ir kitų Lietuvos regionų), bet šie muziejai turi glaudesnį ryšį su vietos bendruomenėmis. Turiu pastebėti, kad tuose savivaldybių muziejuose, kurie turėjo steigėjų palaikymą ir pritarimą, regionų muziejai pirmiau negu nacionaliniai modernizavo savo ekspozicijas, integravo naujas technologijas. Mažos struktūros lengviau prisitaiko prie pokyčių.
– Kaip jaučiasi periferijoje dirbantys muziejininkai, kultūros darbuotojai? Kokie privalumai ir trūkumai?
– Sunku atsakyti už viso sektoriaus darbuotojus. Savijauta yra sunkiai pamatuojamas dalykas. Savijautą lemia daug faktorių. Regionų muziejuose darbuojasi daug puikių darbuotojų, kurie yra tarsi šviesulėliai, kurie spinduliuoja meilę savo darbui, dega aistra savo krašto istorijai ir skleidžia tą energiją į aplinką. Jie tarsi sukuria apie save visą kultūros mikrovisatą.
Visgi, kad ir kiek stipriai motyvuotas ir visuomeniškas darbuotojas bebūtų, jam svarbu yra oriai jaustis. Čia nėra skirtumo, ar tu dirbi didmiesčio muziejuje, ar regiono – kultūros sektoriaus darbuotojų atlyginimai yra maži. O juk labai svarbu būti ramiam ir užtikrintam, kad tu ne tik pavalgysi ar sumokėsi mokesčius, bet ir turėsi lėšų padengti būsto paskolą, sumokėti odontologui, draudėjui, automobilio meistrui ir t. t.
Manau, kad tikrai ateis tas laikas, kai bus sukurta gerovės valstybė, kurioje kultūros darbuotojai bus gerbiami, vertinami ir didžiuosis, kad dirba muziejuje.
– Kodėl vis mažiau jaunų kultūros specialistų atvyksta į periferiją?
– Manau, todėl, kad ir darbo vietų nedaugėja.
– Pasigirsta balsų, neva regioniniai muziejai yra atgyvena ir jie nereikalingi. Ką pasakytumėte taip teigiantiems žmonėms?
– Nesenai klausiausi labai charizmatiškos bibliotekininkės I. Mitunevičiūtės paskaitos. Ji provokuodama auditoriją pakvietė įsivaizduoti, kad vieną dieną staiga iš Lietuvos dingtų visa kultūra: muziejai, teatrai, koncertai, filmai, bibliotekos, galerijos, kultūros centrai (net ir iš televizijos). Tada ji paklausė: „Kiek ilgai Jums užtektų prekybos centrų, grožio salonų, kavinių ar pasiplaukiojimų baidarėmis?..“ Taigi, tie, kuriems atrodo, kad regionuose muziejai nereikalingi, tegul dar labiau įtempia savo vaizduotę…
– Kaip papildote Lazdijų krašto muziejaus ekspoziciją?
– Nuolatinės ekspozicijos Lazdijų krašto muziejuje ir jo padaliniuose yra naratyvinio (pasakojamojo) pobūdžio. Tad kasmet jos keičiamos labai nežymiai – atsiradus tik labai vertingiems ar pasakojimą papildantiems eksponatams. Kita ekspozicijų dalis yra keičiama maždaug kas du mėnesius (kilnojamosios parodos, parodos iš muziejaus rinkinių, teminės parodos).
Kasmet muziejaus rinkiniai pasipildo vidutiniškai 2000 eksponatų. Juos daugiausiai dovanoja asmenys, gimę, gyvenę ar dirbę Lazdijų krašte.
– Jūs esate istorikė, didesniame mieste galėtumėte susirasti įdomesnį ir geriau apmokamą darbą. Kas Jus laiko Lazdijuose?
– Esu baigusi istorijos-politologijos studijas Vilniaus pedagoginiame universitete. Tačiau tikrojo istoriko darbo taip ir neteko dirbti.
Esu, matyt, labai sėsli. Lazdijuose baigiau vidurinę mokyklą, su vyru sukūrėme šeimą, Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnaziją baigė mano dukros. Čia gyvena mano mama, šešurai, mano draugai. Vertinu mažo miesto gyvenimo ritmą – viskas greitai, viskas arti.
Mėgau ir mėgstu darbą muziejuje. Kiekvieną kartą apima jaudulys, kai muziejų pasiekia dovanoti eksponatai – ką šį sykį atrasime? Kuo praturtėsime? Muziejaus darbe nėra monotonijos: tu esi ir vadybininkas, ir gidas, ir detektyvas, ir dizaineris, ir viešųjų ryšių specialistas ir dar galėčiau daugeliu profesijų tęsti šį sąrašą.
– Prieš kurį laiką dalyvavote konkurse Alytaus kultūros centro direktoriaus vietai užimti. Kodėl nusprendėte bandyti iškeisti muziejininkystę į kultūrą?
– Matyt, turėjau tam asmeninių priežasčių…
– Kaip pandemija atsiliepė Jūsų vadovaujamos įstaigos veiklai?
– Paskelbus karantiną šiemet neįvyko daug suplanuotų renginių, parodų pristatymų, edukacinių užsiėmimų. Pavasarį džiaugėmės, kai buvo patvirtintos dvi „Kultūros paso“ programos, bet mokyklos nespėjo pasinaudoti šia galimybe. Neįvyko kasmetiniai „Kraštotyrininkų atlaidai“, „Muziejų naktis“, kasmetinė Lazdijų rajono mokinių kraštotyros konferencija, žydų kultūros festivalio koncertas ir t. t.
Karantinas koregavo lietuvių atostogų įpročius. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais jautėme ženklų lankytojų iš kitų Lietuvos regionų pagausėjimą, tačiau tai nekompensuos kasmetinio lankytojų skaičiaus. Matome, kad šiemet jis bus ženkliai mažesnis.
– Nuo ko priklauso vietinio muziejaus sėkmė: nuo vietos valdžios dėmesio, nuo nacionalinės kultūros politikos ar nuo žmonių, dirbančių muziejuje?
– Nuo visų Jūsų išvardintų veiksnių. Be abejo, labai svarbus yra muziejaus steigėjo – Lazdijų rajono savivaldybės – požiūris. Prisiminusi, kokioje būklėje buvo Lazdijų rajono muziejai 2004 m., galiu drąsiai tvirtinti – Lazdijų krašto muziejus palaikymą turi. Ne per vienerius metus, bet sistemingai kasmet buvo skiriamas finansavimas muziejų pastatų renovavimui: Lazdijų krašto muziejaus, Kapčiamiesčio Emilijos Pliaterytės muziejaus patalpos, Veisiejų krašto muziejaus, 3 Etnografinės Prano Dzūko sodybos pastatai buvo suremontuoti pritarus ankstesniems Lazdijų rajono savivaldybės vadovams. Buvo užsitikrintas finansavimas ir parengta techninė dokumentacija Memorialinio Motiejaus Gustaičio namo restauravimui ir Laisvės kovų muziejaus perkėlimui į kitas patalpas. Šios kadencijos savivaldybės vadovai ne tik užtikrina suplanuotų darbų tęstinumą, bet ir ieško papildomų galimybių įrengti atviras muziejaus fondų saugyklas, kad išspręstume vieną opiausių muziejinio darbo klausimų – fondų saugyklų trūkumą.
– Kokią matote Lazdijų krašto muziejaus viziją?
– Rengdami Lazdijų krašto muziejaus strateginį veiklos planą kolektyve daug diskutavome, kokį muziejų mes patys norėtume lankyti. Mūsų siekiamybė, kad Lazdijų krašto muziejus taptų kūrybiška, moderni istorinių ir kultūrinių atradimų vieta. Jaukus lankytojų nestokojantis muziejus, kuriame gera leisti laisvalaikį su šeima, skirti pasimatymus, diskutuoti su bendraminčiais, gurkšnojant arbatą klausytis tekstų ir muzikos.
– Ačiū už pokalbį.
„Dzūkų žinių“ informacija