Jums padainuosim „Rampadrylę“
Lėjus dėl akmeninių nepaklusnumo statant paminklą Lietuvos partizanams ir tremtiniams pareiškė, kad čia yra principo reikalas. Teisingai sako žmogus: Lėjaus ir akmeninių pažiūros su tikrove visai nesutampa. Lėjui brangi, esant valdžioje, „savivaldybės žemė“, nes ją gina įstatymo raidė, o akmeniniams – akmenyje Vyčio ženklas, kuris mums padėjo nepalūžti. Per akmenį – dvi rausvos juostos, tai – tremtinių kelias. Tai mūsų tiesa, nes mus gina nukankintų dvasia. Lėjus šių simbolių perskaityti nemoka, tai jam turi parašyti raidėmis, kaip pirmokui, bet dar turi tiek proto auksinio, jog žino, kad įstatymo raidė jam suteikia laisvę gniaužt ir sekiot akmeninį. Tačiau nežino, kad jeigu būtų amžinai įstatyme uždarytas, jam niekados neišauštų laisvės rytas. Dėl tos žemės pėdos šis „partizanas“ savo galvos nepadės niekados. Jam labai svarbūs ne simboliai, bet jo orumas ir garbė, nes ją taip pat gina įstatymo raidė. Lėjus nepagalvoja, ar aš garbę turiu, bet mąsto, kaip akmeninius uždaryti tarp sienų keturių. Ta Lėjaus dainelė iš jo tuštybės – tai tarsi išderinta armonika savivaldybės.
Kun. Reitelaitis bažnyčią pastatė ne Sibiro upės vėliavai-plakatui, bet Kristui Karaliui. Tad upei nereikia maišyti tikėjimo su propaganda ir kurti savo įvaizdį jausmais žmonių, kurie tos miglos nesupranta. Kokios patyčios, kai „komunarai“ prisidengia atvaizdu bažnyčios, tai kaip koksai klanas – tokios vėliavos neturi netgi Vatikanas. Šis plakatinis „vėlės“ simbolis atėjęs ne iš istorijos gelmių, o iš upės seklumų. Ir visai nesvarbu, kas tas spalvas pasirinko – ES, Izraelis ar mūsų pajūris, bet – ne Dzūkija, kuri tokių spalvų neturi, nėra tokių spalvų jos raštuos nei jos dainoj, netgi psalmėj kiekvienoj. Vėliava linksmai plevėsuoja su „komunarų“ kavalkada, kur prie šventoriaus miega kun. Reitelaičio apleista trobelė, o joje – raštai apie mūsų kraštą ir mūsų nedalią. Ar leidžias saulelė, ar aušta rytas, ji amžinai užrakinta. Kada nors koks plėšikas arba vagis būtinai ją atrakins. Ką nors pakeisti nėra jokių šansų, nes mūsų dienos kaip šventė, kaip vakarai romansų: „Šoko jie abu nuo tilto ir nuskendo bangose…“. Jeigu netikite, tai paklauskite mano tetos arba Arūno Sujetos.
Iš pelenų pilkų pakilę, Jums padainuosim „Rampadrylę“.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus pozicija.
Broniau,buvau toooookios geros nuomonės apie Jus!!!!!Bet po šitų draibstymųsi purvynu ta mano nuomonė apie Jus pasikeitė(aišku Jums dzin kitaip mąstančių nuomonė).Jūs buvot dar vaikas,kai vyko pokario įvykiai Lietuvoje.Paklasinėkit dar gyvų liūdininkų-jie papasakos apie tremtinius ir partizanus.Geriau pasistatykit paminklus sau ir savo kolegai,,akmeniniui,,.Jeigu dabar kaimuko žmonės jus primušė kepurėm,reiškia paminklų judviejų personom niekas nepastatys.Kiek galima malt tą patį arkliašūdį ir draibstytis tais paminklais ant kiekvieno kampo?