Aidas Kelionis
Dabar, kai nuotaiką slegia niūri karantino kasdienybė ir trumpų dienų bei ilgų naktų bliuzas, prisimenu šiltas ir saulėtas dienas. Vieną tokį nuostabų pirmadienį išsiruošiau į Druskininkus. Bet nuo pat pradžių mintys pakrypo kita linkme: pradėjau galvoti, kiek žmonių turėjo pasistengti, kad šią išvyką galėčiau pavadinti vykusia.
Ryte nuėjęs į Veisiejų autobusų stotį pradėjau laukti dešimt minučių po pusės dešimtos pasirodysiančio autobuso. Pagalvojau, kad pirmadienį vairuotojas turėjo keltis gana anksti, kad spėtų iš Suvalkijos atriedėti į mano gimtąjį miestą dar prieš dešimt. Sulaukęs keleivinės ir įlipęs į ją pasilabinau su vairuotoju ir padaviau jam į delną porą eurų ir keturiasdešimt centų bei paprašiau bilieto į kurortą. Gavęs bilietą sulanksčiau jį ir įsidėjau į piniginę. Važiuodamas autobusu labiausiai mėgstu tylėti ir neskubėdamas žvalgytis per autobuso langus į plytintį peizažą. Šį sykį to padaryti nepavyko, nes dar stotyje sutikau kaimynę, tad autobuse atsisėdome vienas šalia kito ir gerą pusvalandį (kol atsidūrėme Druskininkų autobusų stotyje) praleidome kalbėdamiesi. Pagaliau vienas patraukiau link prancūziškų bandelių kepyklėlės „Boulangerie“, kur būdamas kurorte dažnai užsuku puodelio kito kavos. Pagalvojau, kad kepėjos į šią kepyklėlę ateina penktą valandą ryto, kad čia užsukę klientai prie puikios kavos gautų šviežutėlių ir burnoje tirpstančių bandelių ir kitų skanumynų tiesiai iš krosnies. Padavėja, kuri padavė man rytinę bandelę ir įpylė du puodelius juodos kavos, irgi anksti atsikėlusi atėjo į darbą. Begurkšnodamas kavą mąsčiau, kokioje valstybėje ir į kokią pasaulio pusę atsuktame Andų šlaite įstabi indėnė skynė kavos pupeles, iš kurių buvo pagamintas mano pirmadienio ryto gėrimas.
Pabaigę gurkšnoti kavą patraukiau į netoliese esantį „Vagos“ knygyną. Maloni bibliotekininkė buvo rekomendavusi vieną knygą, tad be galo suintriguotas panorau ją įsigyti. Tai buvo japonų rašytojo Harukio Murakamio knyga „Ką aš kalbu, kai kalbu apie bėgimą“. Nors niekada nemėgau bėgioti ir tikrai nesiruošiu dabar pradėti, bet tokio meistro knygoje bus rašoma ne tik apie tai. Į kuprinukę įsidėjęs šią knygą, pasišnekėjau su maloniomis knygyno darbuotojomis, pasidairiau po knygų lentynas ir likus dešimčiai minučių iki vienuoliktos ryto patraukiau pas savo barzdaskutį, nes lygiai vienuoliktą buvome sutarę susitikti. Paskutinį kartą mano barzdą jis buvo tvarkęs prieš mėnesį. Keliolika įgudusių rankos mostų, ir mano barzdelė, puošianti smakrą, iš netvarkingos šluotos įgavo pailgos juostelės formą.
Traukiu link „Druskonio“ redakcijos, kur dirba mano bičiulis Augis. Seniai matėmės, tad yra apie ką pakalbėti. Gaunu nemenką krūvelę šio laikraščio egzempliorių, dedu juos į kuprinukę ir pėdinu link „Širdelės“ kavinės. Pietų metas, tad legendinės šios kavinės barmenės Raselės paprašau atnešti dienos pietus: po įprastos žirnių sriubos pasigardžiuodamas kertu vištienos maltinukus su sūriu, keptomis bulvytėmis ir morkų salotomis, pagardintomis česnakais. Pavalgęs neskubėdamas gurkšnoju girą ir laukiu pasirodant savo bičiulio Virgio. Pastarasis pasirodo lyg Kalėdų senelis, nors dar tik ankstyvas ruduo, nes atveža man kepurę su stilizuota M raide ir lenkišką žurnalą apie šių metų UEFA Čempionų lygos sezoną. Pirmadienis persirita į antrą pusę…