Vakar, visiems lietuviams ypač svarbią dieną, minint 30-ąsias Sausio 13-osios metines, daugelio namų languose sužibo atminimo ugnelės. Žvakutę ta proga uždegė ir patriotizmo simboliu vadinama lazdijietė Aldona Mikalonienė, prisimindama tuos įvykius, kurių dalyve buvo ir ji pati. Žinomos lazdijietės išsiuvinėta vėliava anuomet papuošė prie Parlamento pastatytas barikadas.
Mūsų krašte gerai žinoma Lietuvos patriotė puikiai prisimena tas lemtingas dienas, kai buvo iškovota mūsų laisvė, ir sutiko pasidalinti savo prisiminimų fragmentais su „Dzūkų žinių“ skaitytojais.
Tulpes paliko prie bokšto
Ponia Aldona pasakojo, kad 1991-ųjų sausio 12 dieną, kai Vilniuje prasidėjo sovietų kariuomenės puolimas prieš Parlamentą, Spaudos rūmus, Televizijos bokštą, ji su savo vyru ir giminaičiais iš Lazdijų išvažiavo į Vilnių.
„Prie Aukščiausiosios Tarybos pastato buvo gausybė žmonių, įsiliejome į minią, klausėme Vytauto Landsbergio kalbos. Paskui nuvažiavome prie Spaudos rūmų. Užlipau ant Spaudos rūmų laiptelių ir paskaičiau savo kūrybos eilėraštį, už kurį sulaukiau rusakalbės moters priekaištų“, – pasakojo ponia Aldona.
Lazdijietė teigė, jog sausio 14 dieną buvo jos mamos gimtadienis, todėl ji Vilniuje nusipirko tulpių ir ketino jas vežti mamai, kuri tuo metu gyveno Širvintose, pas Aldonos dukrą.
„Nuvažiavome prie Televizijos bokšto, ten pamatėme sovietų kareivių sudarkytą aplinką, išlaužytas tvoras. Prie tvoros stovėjo jaunas sovietų armijos kareivis. Pradėjau jį gėdinti, kodėl jie taip elgiasi. Kareivukas tik skėstelėjo rankomis ir pasakė: „Aš noriu namo“. Nusprendžiau nebevežti tų tulpių mamai ir įkišau jas į prie Televizijos bokšto esančią tvorelę“, – pasakojo ponia Aldona.
Per naktį pasiuvo vėliavą
Lemtingąją sausio 13-osios naktį ponia Aldona su vyru praleido pas dukrą Širvintose, sekdami naujausią informaciją. Aldonos vyras iš paties ryto su grupe širvintiškių išvažiavo į Vilnių ginti Aukščiausiosios Tarybos, o ponia Aldona patraukė į namus, į Lazdijus.
„Visą naktį siuvau vėliavą. Ant balto nailono audeklo juodomis raidėmis išsiuvinėjau frazę „Lietuva – tu man viena“. Susiradau vyro teleskopinę meškerę, kurią nusprendžiau panaudoti kaip vėliavos kotą, sėdau į autobusą ir išvažiavau į Vilnių. Norėjau būti kartu su visais, ginančiais laisvę, taip pat susirasti savo vyrą. Vaikščiojau su ta ant meškerykočio iškelta vėliava minioje, tikėjau, jog vyras ją pamatys ir mudu susitiksime. Kalbėjausi su žmonėmis, minioje vis sutikdavau tą pačią moterį, apsirengusią smėlio spalvos paltu, dėvinčią tos pačios spalvos kepurę. Sužinojau, jog ji ieško savo sūnaus. Tik vėliau, kai buvo laidojamos Sausio 13-osios aukos, pamačiau tą pačią moterį ir tada sužinojau, kad tai buvo sovietų agresijos aukos, aštuoniolikmečio Dariaus Gerbutavičiaus mama“, – pasakojo Aldona.
Savo išsiuvinėtą vėliavą ponia Aldona tąkart pakabino ant šalia Aukščiausiosios Tarybos pastatą juosiančių barikadų. Moteris netrukus pasidarė tos vėliavos kopiją, tik vietoj juodų raidžių ten buvo raudonos spalvos ta pati frazė „Lietuva – tu man viena!“.
„Po Sausio 13-osios mes su vyru Vilniuje buvome dar bent dvi savaites, kartu su kitais žmonėmis gyvenome bendrabutyje, visur nešiojausi šią vėliavą, o vėliau ją perdaviau Lazdijų muziejui“, – pasakojo A. Mikalonienė.
Vėliavos likimas neaiškus
Pasidomėjus, koks buvo pirmosios jos pasiūtos vėliavos likimas, ponia Aldona pripažino, jog jai tai irgi įdomu.
„Artėjant Sausio 13-osios trisdešimtmečiui, Lietuvos televizija pakvietė žmones atnešti su šiais įvykiais susijusius daiktus. Labai norėjau sužinoti, kur galėtų būti mano per naktį pasiūta vėliava. Kreipiausi į muziejų, kuriame sukaupti tuos įvykius menantys eksponatai, tačiau muziejaus vadybininkė patikino, jog mano vėliavos ten tikrai nėra. Arba ją kas nors paėmė ir priglaudė kaip atminimą, arba nedori žmonės sumindė ar suplėšė“, – svarstė Aldona.
Moteris teigė, jog Sausio 13-oji jai yra šventa diena, kurią būtina švęsti: „Turime nusilenkti tiems žmonėms, kurie tomis lemtingomis dienomis padėjo galvas ant mūsų laisvės aukuro, turime nepamiršti išskirtinio Vytauto Landsbergio vaidmens, reikia pasidžiaugti, kad palyginti nedaug kraujo buvo pralieta dėl mūsų laisvės, ir džiaugtis, kad puikiai gyvename. Ta proga noriu pakartoti tai, ką lemtingomis dienomis su meile išsiuvinėjau vėliavoje: „Lietuva – tu man viena!“.
„Dzūkų žinių“ informacija