Dineta Babarskienė
Gamtos grožio apsuptyje, Šlavantų kaime, gyvenanti Asta Dimšienė virbalų nepadeda į šalį net pavasariui atėjus, sako, visada tam randa laiko, mezga ištisus metus. Skirtumas tik toks, kad pavasarėjant tai virbalais mezganti, tai vąšelį imanti, o kai norinti pakeisti darbo pobūdį, dar pasiuvanti, kaip pati sako, įdarbinanti siuvimo mašiną, kol kas siuva tik savo šeimai. „O kai jau mūza iškeliauja, tada paimu siuvinėti ant rankšluosčių, pataliukų vaikams“, – prisipažįsta ji. Dargi visi naminiai darbai taip pat nelaukia: maisto ruoša šeimai, lauko darbai kieme. „Mes, moterys, viską sugebame, viską mokame suderinti, jei tik to norime. Galime suderinti ir mamos, ir žmonos pareigas, ir darbus, ir malonumus, ir hobius“, – šypsosi pasakodama Asta pridurdama, kad kasdien pamezganti, kad ir visiems sumigus, nors valandėlę. Tiesa, ta nekalta valandėlė nejučia užsitęsia kartais ir iki paryčių.
Mezgimas – Astos gyvenimo būdas, reikia pripažinti, ir darbas, nors pati mezgėja to nė už ką nenori vadinti darbu. Sako, dar vis pratina save, kad tai jos darbas. Tvirtina, kad dirba mėgstamą, širdžiai mielą darbą, ji tikrai savo rogėse, tad, pasak gerai žinomo posakio, nė nedirbanti ir laiko neskaičiuojanti – net prarandanti laiko nuovoką bemegzdama.
Dar vienas „kūdikis“ — „Asta D“ prekinis ženklas
Auksarankė sako, kad mezgimas turi daug epitetų: malonumas, hobis, pomėgis, verslas, maloni širdžiai veikla, laisvalaikio praleidimas, relaksacija, liga, sportas, mankšta rankoms, sąnariams, smegenų lavinimas, darbas. Asta Dimšienė jau turi ir savo prekinį ženklą – „Asta D“, dirba pagal individualią veiklą, jos megztais aprėdais jau puošiasi ir Vokietijoje, ir Anglijoje, ir Airijoje, ir Norvegijoje. Jos darbų galima surasti puslapyje „Kaimas veža.lt“. „Viskas nutiko savaime“, – tarsteli pati meistrė.
Megzti moteriai niekad nebūdavo nuobodu. „Per darbų pamokas mokykloje man nuobodžiau būdavo gaminti maistą, o megzti visada patiko“, – tikina ji.
„Mezgiau, kiek save atsimenu. Rankdarbiavimas mane visada lydi. Pirmąjį megztinį sau 13 metų būdama nusimezgiau. Mano močiutė gražiai mezgė, o ir mama mus nuo galvos iki kojų apmegzdavo. Dabar ir aš savo mažąsias puošiu“, – sako pašnekovė. Šį savo talentą pati Asta vadina šitaip: „Dievo duotas talentas, kurį „leidžiu“ į apyvartą“.
Asta Vytauto Didžiojo universitete yra baigusi ekonomiką ir vadybą. Tai buvo didelė jos svajonė, kurią ne iškart pavyko įgyvendinti: įstojo iš antro karto, mat nepaprastai norėjo. „Man labai sekėsi tikslieji mokslai, ypač matematika, o mezgant tenka daug skaičiuoti, matuoti. Tikslieji mokslai labai padeda“, – ir rimtai, ir juokais šiandien kalba ji. O ir studijuodama, dirbdama užsienyje visada mezgė. „Buvo laikas, kai dirbau užsienyje, o studijavau Kaune, tad teko skraidyti į darbą, į paskaitas, į egzaminus. Bet ir tada sau nusimegzdavau, ką sugalvojusi“, – prisimena studijų laikus Asta.
Moteris prisipažįsta, kad daugelis klientų jos nė nepažįsta, tačiau kuo puikiausiai atpažįsta prekinį ženklą „Asta D“. „Veikla mano vykdoma internetu, tad mane atpažįsta pagal mano darbus. Juk taip pačiai kiekvienąkart numegzti negali – taip jau yra: skiriasi ir tankumas, ir akies išmezgimo būdas. Viską darau nuotoliniu būdu, klienčių savo gyvai nematau, nematuoju, bet, ačiū Dievui, dar pataikau“, – tikina ji.
Kas labiau vertina rankų darbo mezginius: miestiečiai ar kaimo žmonės? Sako, kad išskirti negalėtų, o ir nesureikšmina. „Mezginius renkasi tie, kas tai mėgsta, kam tai patinka, ir tie, kurie tikrai tai nešios, kuriems to reikia. Darbai iškeliauja ir į didmiesčius, ir į mažus miestelius“, – sako mezgėja.
Maži megzti, nerti dalykėliai buvo kažkoks kosmosas, dabar mezga net ankstukams
Ponia Asta dalyvauja ir mugėse, ir edukacijose, ir krašto bendruomenių renginiuose, ir parodose, ir Radviliškyje rengiamuose kojinių mezgimo čempionatuose, labdaringose akcijose mezganti kojinytes ankstukams, mažyliams „Sveikas, mažyli – Lietuvai 100“, onkologiniams ligoniukams. Dovanoja tik naujus savo darbus, mat rankos nekyla iš ardytų siūlų numegztą darbą dovanoti, mezga tik iš naujų siūlų. „Žmonės paskatina, pakviečia, prašo, kad parduočiau, parodyčiau. Vyras dažnai paragina, sužinojęs apie kokią rengiamą rankdarbių parodą, paliepdamas susidėti viską, ką turiu, ir nuvežti parodon“, – pasakoja ji prisipažindama, kad pati dažnai pasikuklina, o sudalyvaujanti kažkur visai neplanuotai. Dabar Motinos dienai numezgė skarą iš naujų siūlų labdaringai akcijai, skirtai globos namuose gyvenančioms mamoms. „Norisi, kad gautų naują daiktą, kuris būtent tai mamai skirtas. Norisi pasidalinti šiluma, meile, kurią galiu dovanoti“, – tokia nuostata vadovaujasi naginga mezgėja. Padovanoja ir savo mergaičių išaugtus megztus rūbelius, kas turi panašaus amžiaus vaikučių. „Tikrai negaila“, – užtikrina ji. Anot moters, dovanojimas, pasidalijimas tuo, ko kitas neturi, praturtina. O dalyvavimas renginiuose su savais darbais tai lyg savotiškas bandymas įsivertinti. „Pakalbini kitas mezgėjas, truputėlį pašnipinėji“, – kvatoja ji. O ir gatve eidama sakosi greit pamatanti mezginį, ir parduotuvėje kabančius drabužius pastebi, tik neperka, labiau norisi nusimegzti, o ne pirkti masinės gamybos drabužį. Bet dažniausia pati sugalvoja savo darbus, būdavo, kad ir susapnuoja būsimą rankdarbį, o jau kai mintis apie norimą mezginį, tas trokštamas vaizdinys nepalieka kelias dienas, tada net nejaučia, kaip paima ir padaro, o kartais, tik paėmusi į rankas siūlą dar parduotuvėje, jau žino, ką numegs, kartais seniai pirktą siūlą, pasislėpusį dėžėse, panaudoja – kaip tik tokio prireikia. Neslepia, kad tokių siūlų, kurie dar laukia savo eilės namuose, tikrai nemažai. „Raštai kartojasi tik modeliai skiriasi“, – paprastai viską paaiškina ji.
„Kai augini vaikus, tai sugalvoji, kaip surasti užsiėmimų – save užimti“, – tarsteli Asta. Pirmiausia, sako, savo rankomis megztais, nertais parėdais papuošia savo mergaites. „O tuomet visada atsiranda norinčių. Prasideda prašymai, kad gal galėčiau numegzti dar ir kitai mergaitei“, – tikina ji. Prisipažįsta, kad kažkada jai atrodė, jog mažiesiems ji tikrai nemegs, tačiau laikas sudėliojo viską į savas vėžes. „Kažkoks kosmosas man atrodė maži dalykėliai, nė pati nepatikėjusi būčiau, jei kas prieš šešerius metus būtų pasakęs, kad megsiu mažyliams, būčiau sakiusi, kad tai neįmanoma. Dabar ar mažas, ar didelis imu ir numezgu“, – sako ji.
„Pirmas mažytes kojinytes mezgiau savo pirmagimei dukrytei“, – gerai prisimena Asta. Tada savo darbų nuotraukas įdėjo į mamyčių turgelių internetinį puslapį. „Ir aš norėčiau, ir man, iš ko, kokia kaina – tokių klausimų sulaukusi. Tai buvo pradžia“, – prisimena ji. Jos darbai švelnūs. Mezga ne tik iš lietuviškų avyčių vilnos, dažnai renkasi merino vilną. „Pradedi domėtis ir kitokiais siūlais, ne tik avyčių vilnos, nes klientai nori, kad nekąstų, kad nealergizuotų. Taip atsiranda platesnis siūlų asortimentas“, – paaiškina ji. Klientui Asta paprastai išdėsto galimus variantus ir leidžia pasirinkti pačiam, iš kokių siūlų numegzti, mat viskas juk kainuoja. „Alpakų siūlai iš ūkių ganėtinai brangūs. O sudėjus ir siūlo, ir darbo kainą, gaminio kaina išauga“, – pastebi ji.
Grįžtamasis ryšys itin svarbu
Iš kur semiasi idėjų? „Labai daug domiuosi ir siūlais, ir virbalais, ir mezgimo technikomis. Skaitau, vartau žurnalus, knygas. Keliu aukštus reikalavimus sau. Malonu išbandyti, kas dar nedaryta. Daugelį idėjų pamėtėja patys užsakovai, kurie interneto platybėse susiieško, ko jie norėtų, prašo, kad numegzčiau. Tiesiog atsiunčia nuotrauką su klausimu, ar galėčiau“, – pasakoja mezgėja. Taip gimė angelo bateliai. „Mažyčius batelius moku megzti, o štai sparnelius teko išmokti, mat klientė tokių norėjo“, – sako ji. Itin mėgstami mezginiai su išmegztomis natomis, ypač kojinės. O kur dar didieji darbai: skaros, paltai, megztiniai, įvairūs drabužėliai vaikams. „Vaikai nori būti labai savarankiški, patys šaliką užsirišti, bet kaip berištų, kaklas vis tiek nuogas, tad mezgu kaklo šildukus, kuriuos kiekvienas mažylis pats užsidės ir gerklytės tikrai neskaudės“, – tikina mezgėja. Mezga ir itin didelius darbus, kurie užima daug laiko. „Paltą moteriai mezgiau ilgai – gal tris ar keturis mėnesius, bet jis buvo padėtas ir vėl paimtas megzti. Megztinį suaugusiam galiu ir per savaitę numegzti, bet reikia, kad vaikai savo užsiėmimus turėtų, ir vyrą jau labiau įdarbinu. Didesniems darbams megzti skiriu apie du mėnesius, griežtai „nerėminu“ savęs į laiką. Prioritetą skiriu mažiems darbeliams. Smulkesni darbeliai – kojinytės, kepurytės – greičiau „pasidaro“ – per dieną ar dvi“, – pasakoja mezgėja. Pavasarėjant jau ne kepures mezga, o skrybėlaites neria, suknytes, sijonėlius. „Pirmiausia nunėriau skrybėlaites savo mažosioms, pamatė, paprašė ir kitos mamos. Suknyčių nunerti greitai neišeina, nes norisi, kad būtų ir gražu, ir kad nešiotų, kad nestovėtų lentynoje, kad būtų patogu, praktiška, o ir gerai skalbtųsi – man tai svarbu. Todėl aš labai daug laiko skiriu, kad mano darbas būtų tobulas. Džiaugiuosi, kai pasako, kad nešioja, o kartais ir pati pamatau“, – kalba šypsodamasi meistrė. Jai itin svarbus grįžtamasis ryšys, kai žino, kad jos darbus tikrai dėvi klientės ir klientai, dideli ir maži. Darbai giria mezgėją, apie juos sklinda žinia iš lūpų į lūpas, užsakymų sulaukia ir iš mezgėjų grupių internetinėse svetainėse, labdaringose akcijose, pamatę darbus, užsisako draugai, pažįstami, bičiuliai, visai nepažįstami žmonės. „Yra žmonių, kurie nori rankų darbo mezginių ir tikrai vertina“, – patikina Asta.
Jaunai moteriai didesni darbai užtrunka dar ir todėl, kad savo mažąsias ugdo namuose pati, tai darė visada – į darželį atžalos neina. „Vyresnėlė jau lanko menų mokyklą, nes mamos „kvalifikacija jau baigėsi““, – juokiasi Asta. Ji jau bando eiti mamos pėdomis: ima vąšelį, pynutę jau moka nunerti. „Aš labai džiaugsiuosi, jei dukros tai darys. Tikrai padėsiu ir pamokysiu“, – sako Asta. Jos dukros – pirmosios mamos gaminių ir vertintojos, ir nešiotojos. „Kadangi namuose siūlų pilna, tai jos deda siūlą prie kakliuko, taip nustato, ar „nekanda“, paskui jau, aišku, spalvas renka“, – pasakoja Asta.
Pašnekovė pastebi, kad žmonės grįžta prie savo šaknų. „Kaip mūsų močiutės viską suspėdavo, taip ir mes turime. Mane apima toks džiaugsmas, kai pamatau kažkieno pirmąjį darbelį, tegu ir kreivą. Vien už pastangas norisi pasakyti „šaunu“, „džiugu“. Skatinu nesustoti, man visada norisi padrąsinti jau vien už tai, kad išdrįso. Juk svarbu pastangos, noras. Tik pirmyn. Ypač džiugina, kai mezga moterys, kurios laukiasi mažylių, jiems mezga. Dar nedrąsiai, bet galėčiau teigti, kad grįžtama prie tų senų veiklų, kurios anksčiau kiekvienuose namuose įprastos buvo, vis labiau norisi nusimegzti pačioms“, – sako ji.
Kalbant su Asta negali atsistebėti jos džiugesiu smulkmenomis, jos ramiu balsu, gyvenimo pilnatve spinduliuojančiu šypsniu. Nors kol kas Asta neturi nei laisvadienių, nei atostogų, o laiko sau, mano, daugiau atsiras, kai dukros paaugs. Ar galima dar ko nors norėti? Svajonių, pasirodo, turi, kaip ir planų: didesnių ir mažesnių. „Jau negali sustoti, turi eiti pirmyn. Bet džiaugtis tuo, ką turi čia ir dabar, didesnė dovana man. Žiūrėti per toli šiuo pandemijos metu net ir negali, nes nežinai, kaip viskas pasisuks, juk viskas keičiasi tiesiog žaibiškai, o svajoti atsargiai visada sveika“, – sako ji. Astos mintys vis sukasi apie savo studiją. „Viskas ateina savo laiku ir savo vietoje: nei per anksti, nei per vėlai. Kaip ir klientai, kaip ir darbai“, – įsitikinusi Asta. Rankų nuo mezgimo jai neskauda. „Čia kaip sporte, treniruojiesi kasdien ir neskauda – priprato jau“, – džiugiai kvatoja mezgimo virtuozė Asta Dimšienė.