Dineta Babarskienė
Veisiejų Šv. Jurgio „Caritas“ vadovė Ona Rėkuvienė niekad nesisakė, kad ji prižiūri gandrą. O paaiškėjo, kad ji ne tik kad prižiūri: ji nelaimėlį užaugino nuo mažens. „Nuo pavasario aš jį auginu“, – skaičiuoja moteris. Klausiu, kodėl ji niekad nepasisakė, kad gandriuką išgelbėjo. „Kad čia labai paprastas, žmogiškas reikalas“, – paaiškina.
„Dabar jis jau šeimos nariu tapo“, – prisipažįsta O. Rėkuvienė.
Jei žmogus neįgalus, tai ir jį išvežti reiktų kaip tą gandrą?
Tėviškėje, Babrų kaime, gandralizdis sodyboje nuo seno. „Didelis gandralizdis, jau daugybė metų jis ten“, – patikina ponia Onutė. Sako, kad paprastai gandrų šeima lizde užaugina tris gandriukus. Kodėl būtent tris, negali pasakyti. „Šiemet išsirito keturi“, – patikina pašnekovė. Ir štai, kas nutiko.
Pasakoja, kad nė nežino, ar patys gandrai išmetė, ar audra kalta, gal vėjas, gal pats iškrito, bet vienas mažylis atsidūrė ant žemės. „Kitus tris gandrai kuo puikiausiai išmaitino ir užaugino“, – sako moteris. O tas išmestas nelaimėlis neužsimušė – liko gyvas. „Ką daryti? Man jo labai pagailo. Gaila juk vargšo“, – sako ponia Onutė.
Toks atvejis jos tėviškės sodyboje – pirmas. „Niekad taip nebuvo. Aš net internete ieškojau, kuo gandrą lesinti“, – prisipažįsta pašnekovė.
Ir kur tik O. Rėkuvienė neskambino! Kaip pati sako, prieš kokį mėnesį apskambino daug tarnybų, pagalbos numeriu 112 skambino, tačiau jai buvo patarta išvežti gandrą į pievas, kad lapės suėstų. Toks pasakymas sukrėtė. „Na, man jo labai gaila“, – prisipažįsta moteris.
„Tad aš mintyse ir pagalvojau, tai jei žmogus – neįgalus, tai ir žmogų išvežti kaip tą gandrą? Ar kaip suprasti tokį pasakymą? Aš taip dūšioj sau pagalvojau“, – susirūpinusi kalba Veisiejų „Carito“ vadovė O. Rėkuvienė, per daugybę metų mačiusi ir išklausiusi begales žmonių bėdų ir nelaimių. Anot jos, jei paukštis kovoja už gyvybę, jis išliko, neužsimušė krisdamas, tai ar būtina, reikia jį išmesti, lapėms atiduoti. „Išnešti lapėms? Sako, gamta pasirūpins. Gaila gi“, – skauda širdį moteriai, girdint tokias kalbas. Juolab, kad gandras jau užaugo.
Besirūpinanti gandru nuo mažumės ponia Ona paukštį iš sodybos Babrų kaime parsivežė namo, į Veisiejus. „Buvo mažiukas toks, nedidukas, o dabar jau augo, augo ir užaugo. Dabar jis jau didelis“, – džiaugiasi ji.
„Tik nežinau, ar tvarte jam nebus šalta žiemoti? Gal ne“, – svarsto ji susirūpinusi, todėl ir skambino tarnyboms: gal kas pagelbėjęs būtų?
Veisiejų gandras susirado draugą ar draugę
Pavadintas gandras Kleketuku, kai paaugo, dabar ir Kleketu pašaukia. „Mat jis užverčia galvą ir kleketuoja“, – paaiškina ji. Tik paskristi jų Kleketukas negali, kojelėmis sparčiai vaikšto, sparnais plasnoja, bet pakilti negali, nė kiek nepaskrenda. „Jis negali skraidyti. Aš manau, kad jo sparnai sulaužyti“, – taip mano geradarė. Sako, kad jai paukštis visai netrukdo: gali gyventi sodyboje, kiek širdis geidžia.
„Nuo pat mažiuko labai ėdrus buvo“, – tikina ponia Onutė. Ji kasė gandrui sliekus. „Gerai, kad čia ta bala yra netoli, tai sliekų daug, o jis juos labai mėgsta. Tai aš jam vis kasiau. Labai jau lesė sliekus. Taip ir užaugo belesdamas tuos sliekus. Iš pradžių dar ir mėsą lesė, dabar jau nenori. Labiausiai jam patinka žuvis. Kol mažesnis buvo, tai gabaliukais supjaustydavau, paskui jau nereikėjo. Labiausiai jis mėgsta strimeles“, – apie savo neįprastą augintinį pasakoja moteris. Lesa, kiek nori, kai jau gerai užkanda, daugiau neįsiūlysi: jei per daug – palieka. Strimeles ponia Ona jam specialiai perka. „Na, kainuoja, bet man jo gaila“, – paaiškina ji. Sako, kad maitina gandrą du kartus per dieną. „Ryte kokias šešias strimeles įkerta, o vakare – kokias aštuonias“, – pastebi šeimininkė. Naktį jis leidžia tvarte: gyvena specialiai jam parinktoje vietoje.
Veisiejų gandras – mylimas daugelio
„Šeštadieniais sendaikčių turguje gandras apie automobilius vaikšto, apsižiūri, sukiojasi ten. Ir ar lietus, ar blogas oras, jis – nuolatinis turgaus lankytojas. Niekad nepraleidžia nė vieno turgaus šeštadienio. Ima kartais ir jis su pirkėjais raustis sendaikčių dėžėse lyg ko ieškotų. Niekas jo neskriaudžia – myli“, – pasakoja gandro šeimininkė. Tiesa, gandras šeštadieniais pasižmonėjęs, prekes apsižiūrėjęs, po turgaus, kaip ir visi, namo traukia. „Kaimynai jį dešra norėjo pavaišinti, bet jis iš kitų nelesa, eina namo vakarieniauti“, – pasakoja gandro augintoja.
Gandras savo teritoriją žino, niekur toli nenueina: pradžioje Veisiejų jį mato važiuojantys žmonės. Pamatę gandrą, maklinėjantį pievoje ar arimuose, fotografuoja, stebisi, kad jau spalis, o jis neišskridęs. Tiesa, pats sparnuotis ne itin linkęs pozuoti nuotraukoms, fotografų privengia. „O dabar jau kokia savaitė pas jį vis atskrenda draugas ar draugė ir jiedu abu maklinėja. Nuo kokios 12 valandos iki 16 jiedu abu vaikščioja. Kaip tas kitas gandras čia susirado manąjį? Sunku pasakyti“, – pasakoja ponia Onutė. Tiesa, tas kitas sparnuotis į draugystes su žmonėmis nesileidžia, bendrauti nenori. „Dieną jie laiką leidžia kartu, vakarop mūsiškis traukia namo, o tas kažkur išskrenda“, – pastebi ji. Šeimininkė vakare sugrįžusiam savam Kleketukui pataria iš draugo ar draugės mokytis, kaip maisto ieškotis, bet šiam nė motais, jis žino, kad jo vakarienė laukia, o štai atvykėlis nuolat ieškosi sau palesti: matyt, pats maisto kol kas dar susiranda.