Algimantas Mikelionis
Lapkričio 18-ąją kaimynė Latvija minėjo šimtąsias nepriklausomybės metines. Atrodo, kad sekmadienį nebuvo geresnės progos pasveikinti savo broliukus šia jiems itin iškilia ir svarbia proga. Visi laukėme, kad tai visų mūsų vardu padarys Lietuvos Respublikos prezidentė D. Grybauskaitė. Deja, ji į Rygą sekmadienį nenuvyko ir nedalyvavo šioje itin svarbioje Latvijai šventėje. Iš pirmo žvilgsnio, tam lyg ir buvo svarbi priežastis – sugedo karinis lėktuvas „Spartan“, kuriuo mūsų prezidentė turėjo skristi pas broliukus. Na, atrodytų, sugedus lėktuvui iš anksto turėjo būti numatytas rezervinis lėktuvas. Kur tau… Prezidentė su savo svita valandą kitą patrypčiojo aerouoste ir nutarė į Latviją nevykti.
Tai sužinojus beliko kraipyti galvą ir stebėtis tokiu jos ir patarėjų komandos sprendimu. Nors šiuo atveju vykti ar nevykti lemiamas žodis priklausė prezidentei. Atrodo, sugedus lėktuvui turėjo iš anksto būti numatytas atsarginis variantas ne tik skristi kitu lėktuvu ar malūnsparniu, bet ir važiuoti automobiliu. Deja, drįstu spėti, kad labai didelio noro nuvykti į itin svarbią broliukų šventę nebuvo, nes nuo Vilniaus iki Rygos arčiau nei nuo mūsų sostinės iki uostamiesčio. Teigiama, kad į Rygą nutarta nevykti, nes reikėjo suderinti su latviais eilę procedūrų ir būtų nespėta į renginių pradžią. Bet nebūtina buvo spėti į visus renginius. Juk labai norint galima buvo nuvykti renginiams įpusėjus ar net jiems baigiantis. Šiuo atveju buvo labai svarbu latviams parodyti, kad jie mums rūpi kaip bene artimiausi kaimynai (juk ne veltui broliukais vadiname) ir parodyti jiems didelę pagarbą itin gražaus jubiliejaus proga. Galima garantuoti, kad pavėluotą atvykimą, kaip ir pavėluotą sveikinimą, mūsų kaimynai būtų priėmę su didžiausiu džiaugsmu ir dar labiau įvertinę.
Kaip dabar jaustis mums visiems? Juk tikrai toks elgesys kaimynų latvių atžvilgiu nepapuošė prezidentės ir mūsų visų, nes ji atstovauja mūsų valstybei ir kiekvienam jos piliečiui atskirai. Man asmeniškai prieš latvius ir Latviją didelė gėda. Manau, kad panašiai jaučiasi ir daug lietuvių. Juk su kaimynais turime gražiai sugyventi, nes juos mums davė Dievas. O Lietuva, Latvija ir Estija ne veltui vadinamos trimis sesėmis prie Baltijos jūros. Tarp mūsų nuo seno ypatingas ryšys – juk 1918 m. visos kartu ir nepriklausomybę paskelbėme, ir tarpukariu laisvai ir demokratiškai gyvenome ir vystėmės, kartu netekome laisvės, pusę amžiaus tempėme sovietinę okupaciją, kartu iš jos išsivadavome, o dabar savarankiškai šalia viena kitos būdamos žengiame į priekį.
Politikos apžvalgininkai ir kai kurie politikai pažymėjo, kad besibaigiant kadencijai mūsų prezidentei D. Grybauskaitei labiau parūpo puikuotis Briuselyje ar Vašingtone tarp pasaulio galingųjų. Gal prieš besibaigiant dienoms prezidentūroje panoro sužibėti, sublizgėti, įsiamžinti fotografijose tarp A. Merkel ar D. Trumpo, o kaimynams pasirodyti ir juos pagirti bei pasveikinti ne tik noro, bet ir laiko neliko? Bet juk kaimynai niekur nedings, su jais reiks bendrauti, dalintis ir vargais, ir džiaugsmais. Latvijoje sekmadienį buvo puiki ir įsimintina šventė, kurioje daug kas pasveikino latvius nepriklausomybės šimtmečio proga, bet labai pritrūko lietuviško akcento – prezidentės D. Grybauskaitės vizito ir gerų žodžių kaimynams. Pritrūko ne tik latviams, bet ir mums – lietuviams…
