Aidas Kelionis
Visas mano gyvenimas nuo vienuolikos metų amžiaus suskirstytas Pasaulio futbolo čempionatų kadencijomis. Esu prisiekęs futbolo fanas, ir iš visų futbolo varžybų būtent Pasaulio futbolo pirmenybės yra mano mėgstamiausios ir laukiamiausios. Pirmos šio rango varžybos, kurias jau atsimenu, 1982 metais vyko Ispanijoje, o man tuomet buvo vienuolika metų.
Gyvenau prie Lenkijos sienos ir turėjau galimybę stebėti šios šalies televiziją. Tuo metu lenkai turėjo stiprią rinktinę ir pateko į vieną pogrupį su Italija, Kamerūnu ir Peru. Tada lenkai mikliai sukūrė dvieilį prognozuodami, kas pateks į kitą pirmenybių etapą: „Ani Wlochy, ani Peru, tylko Polska i Kamerun.“
Nors šiame Pasaulio futbolo čempionate rungtyniavo ir SSSR rinktinė, bet sovietinės televizijos programos nerodė itin daug rungtynių. Kas kita Lenkijos televizija: ji futbolo rodė itin daug. Tai buvo tiesioginės transliacijos, kurių metu prieš rungtynes ir per jų pertraukas virdavo karštos diskusijos studijoje. Rytais Lenkijos televizija rodydavo vakarykštės dienos rungtynių santraukas.
Lenkijos futbolo rinktinė pogrupyje užėmė pirmą vietą lygiosiomis sužaidusi su Italija ir Kamerūnu, o trečiosiose rungtynėse sutriuškino Peru vienuolikę 5:1. Patekusi į kitą etapą kaimynų rinktinė dėl teisės žaisti pusfinalyje susirungė su Belgijos ir SSSR komandomis. Iš pradžių lenkai ir sovietai nugalėjo belgus, bet jeigu kaimynai laimėjo 3:0 (visus tris įvarčius pelnė legendinis puolėjas Zbignevas Bonekas), tai SSSR rinktinė prieš belgus laimėjo tik 1:0. Taigi šios grupės lemiamoje dvikovoje dėl patekimo į pusfinalį susirungė Lenkija su sovietais. Šios rungtynės turėjo svarbų politinį atspalvį, nes tribūnose plevėsavo lenkų sirgalių atsinešta „Solidarnoscz“ vėliava. Lenkai išlaikė nulines lygiąsias ir pateko tarp keturių stipriausių pasaulio komandų.
Kita futbolo rinktinė, mane itin sužavėjusi savo lengvu atakuojančiu žaidimu, buvo Prancūzija. Jos gretose išsiskyrė futbolo virtuozai Michelis Platinis, Alainas Giresseas ir Jeanas Tigana. Kiti futbolininkai puikiai papildė šiuos asus. Jeigu pogrupyje prancūzai rungtyniaudami su Anglija, Čekoslovakija ir Kuveitu dar nebuvo įgavę savo geriausios formos, tai antrame etape kovodami dėl kelialapio į pusfinalį su austrais ir šiaurės airiais jau siautė kaip reikalas.
Pusfinaliuose kaimynai lenkai susitiko su italais, o prancūzai su vakarų vokiečiais. Prieš pirmąjį pusfinalį Ispanijoje vyravo labai dideli karščiai. Jeigu italai prieš rungtynes ilsėjosi viešbutyje su kondicionieriais, tai lenkai vargo ir prakaitavo viešbutyje be jų ir naktį praleido be miego. Be to, mače su italais dėl geltonų kortelių pertekliaus negalėjo žaisti jų lyderis Z. Bonekas.
Tad gal ir nieko nuostabaus, kad lenkai italams pralaimėjo 0:2. Kitas pusfinalis tarp Prancūzijos ir VFR tapo, ko gero, vienomis gražiausių ir įspūdingiausių rungtynių futbolo istorijoje. Devyniasdešimt mačo minučių pasibaigė lygiosiomis 1:1, o pratęsimas prasidėjo virtuoziškomis prancūzų atakomis. Pastarieji pelnė du įvarčius ir pirmavo 3:1, bet vakarų vokiečiai antrajame pratęsimo kėlinuke įmušė du įvarčius ir išlygino rezultatą 3:3. Vienuolikos metrų baudinių serijoje triumfavo VFR…