Dineta Babarskienė
Ant senos rankdarbių knygos, rodos, tik ką padėta nebaigta nerti kepurėlė, siūlų kamuolėlis ir vąšelis. Rodos, tuoj Onos Stanulienės rankos paims mezginį, akimirka kita ir darbas bus baigtas. Deja, mokytojos Onos Stanulienės jau nėra gyvųjų tarpe, tačiau, anot Lazdijų viešosios bibliotekos direktorės Renatos Rudienės, ji gyva savo anūkių, proanūkių ir visų ją pažinojusių prisiminimuose.
Šįkart Lazdijų viešojoje bibliotekoje kaip niekad jautrus ir nuoširdus renginys – Onos Stanulienės rankdarbių paroda „Dainų ir raštų pynė“.
Ir viskas iš kraičių skrynių, Onos Stanulienės suruoštų anūkėms Eglei ir Gintarei. Darbų daug, jie išsaugoti, išlaikyti. Anot anūkių, ji savo darbus megzdavo, siuvinėdavo visada dviem. „Čia Gintarytei, o čia Eglutei“, – prisimena anūkės, kaip močiutė savo darbus dalindavo. Savo rankdarbius ji dovanodavo ir marčiai Rūtai. „Dukryte, neskalbk pati, atnešk man, aš tai padarysiu“, – prisimena marti Rūta, kurią anyta dukryte vadindavo.
Ir prisiminimai… „Mes buvome ne draugės, tik kaimynės. Kalbėtis galėjome per dieną, bet niekad nežinojome, kas dedasi mūsų kiemuose, niekada viena kitai nesiskųsdavome ir nesiguosdavome, niekada neapkalbėdavome kitų“, – sakė jos sodo kaimynė Zuzana Urbonaitė. Buvusi kolegė Stasė Pečiukonienė mokytoją Oną Stanulienę prisimena kaip nepaprastai darbščią ir teisingą. „Jos sodo darželyje augo nepaprastai daug žolelių. Man kaip medikei net gėda buvo prisipažinti, kad visų jų ir pavadinimų nežinodavau. O kiek ten buteliukų buvę – kaip senovinėje vaistinėje“, – pasakojo Irena Monika Poviliūnienė. Mokytojos Onos namai spindėjo švara. „Kaip operacinėje, taip tvarkinga buvo močiutės namuose“, – sakė anūkė Gintarė. Gintarė pasakojo, kad gyvena Londone, tad ir ten ji turinti močiutės darbų. „Kasdieninių“, – šyptelėjo Gintarė. Kasdieninių? „Taip močiutė vadindavo tuos daiktelius, kuriuos buvo galima naudoti kasdienai“, – paaiškino Gintarė. Užsukę į namus draugai dažnai klausia, iš kur šie darbai. „Sakau, kad močiutės. Parodau, papasakoju“, – sako ji. Anot Gintarės, ji ypač daug pagalvėlių turinti – močiutė jų dovanojusi.
Ona Stanulienė kilusi iš Paveisininkų, gyveno Veisiejuose, Lazdijuose, mokytojavo Veisiejuose, Kapčiamiestyje. „Parduotos vasaros prie Galsto“, – anūkė Eglė skaitė močiutės užrašus. Tačiau, anot anūkės, ne parduotos vasaros, o smagios. Eglė citavo močiutės mintis, skaitė jos pasakojimų ištraukas, net dainą visi kartu sudainavome iš Onos Stanulienės dainų sąsiuvinio. Juk mokytoja Ona Stanulienė mielai dalijosi pasakojimais, į ją prireikus kreipdavosi ir garsus mūsų krašto kraštotyrininkas Albinas Jarmala.
Trečiojo amžiaus universiteto ansamblio, kuriam vadovauja Birutė Gražulienė, dainos, renginio vedėjos Rūtos Lazauskienės mintys ir Onos Stanulienės rankdarbiai pynė gražią pynę, iš dainų ir raštų sudėtą.
Labiausiai stebino paroda, kuri tarsi patvirtino, kad nėrimas – tai rankdarbis, skaičiuojantis šimtmečius. Onos Stanulienės darbai lyg vakar nunerti, išsiuvinėti – taip jie išsaugoti anūkių skryniose. Darbai spalvoti, dailūs, labai kruopščiai padaryti ir suderinti tiesiog juvelyriškai: servetėlės, siuvinėtos staltiesės, vyriški kaklaraiščiai, servetėlės su sentencijomis apie duoną ir meilę. Atėjusieji į parodos atidarymą buvo apsupti linksmomis spalvomis ir svajingu jaukumu. Kiek laiko praleista prie šių rankdarbių, jau nieks nesuskaičiuos, kiek širdies šilumos įdėta, nieks neišmatuos. „Kai kurie darbai su inicialais, skirti konkrečiam žmogui“, – sakė anūkė Gintarė rodydama darbus, jos dvidešimtojo gimtadienio proga močiutės dovanotus. Darbščioji mokytoja siūlo nepaleisdavo iš rankų, jos rankinuke visada buvo siūlų kamuolėlis ir vąšelis. „Net važiuodama automobiliu ji megzdavo. Šalia vairuotojo patogiai įsitaisiusi, žiūrėk, jau siūlų kamuolėlį iš rankinuko traukdavo“, – pasakojo marti Rūta. Darbai atlikti klausantis širdies balso, todėl tokie šilti, mieli bei tikroviški. Onos nėriniuose svarbiausią vietą užima gamtos motyvais išmegzti, išsiuvinėti raštai. Tai įvairiausi gėlių ornamentai, iš atskirų detalių sujungti į vieną. Kur pažvelgsi, visur gėlės, augmenijos ornamentai, gamtos motyvai ir iš jų dvelkianti, širdį pavergianti šiluma. Matyt, ne veltui paroda surengta prieš Žolines. Pati Ona niekada savo darbų parodų nerengė, netgi labai kuklinosi sakydama, kad čia nieko ypatingo nėra. „Kiekvienas taip gali“, – sakydavo ji. Mezgimo raštuose gaivino sielą mokytoja, tądien atsigaivinome ir mes… „Mama dar neria, o mūsų pirštai jau neklauso“, – prisipažino anūkė Eglė. Tačiau močiutės darbai itin saugojami. „Ant savo mamos austų drobių ji siuvinėjo“, – prasitarė anūkė Eglė. Anot anūkės Gintarės, močiutė gražiai piešė, nes raštus ji pati išsipiešdavo ir tik paskui siuvinėdavo. „Močiutė ir „moderno“ yra padariusi“, – apie naujas technikas, atsiradusias jos darbuose, sakė anūkė Eglė.
„Mezgimas, mezgimas, mezgimas…“ – taip savo močiutės gyvenimą apibūdina anūkės. Ir daina nuskambėjo iš mokytojos Onos Stanulienės dainų sąsiuvinio – „Sode lakštutė maža“ akomponuojant anūkei Eglei. Ir žolelių arbata su pyragu… Geras trečiadienis Lazdijų viešojoje bibliotekoje prieš Žolines… „Eksponatai neliečiami“, – kažkas tarstelėjo. Bet tądien viskas buvo kitaip – tiesiog negali neprisiliesti prie to, ką matai. Na, negali, ir viskas. Būna juk taip, tikrai būna…
Ir dar apie tą nebaigtos kepurėlės istoriją… „Aš dar ten kelias akeles nunėriau, bet taip ir liko nebaigta…“ – prisipažino marti Rūta Stanulienė. Ir kas žino, kiek Onos Stanulienės rankdarbiuose svajų sunerta, ašarų džiaugsmo ir skausmo, kiek viso gyvenimo moters, mamos, močiutės, promočiutės… Nebaigtas darbas tarsi byloja: gyvenimas tęsiasi, tik neria jį jau kitos kartos…
Norite ir jūs pamatyti, kokiais nuostabiais žmogaus rankų kūriniais gali virsti jo gyvenimo dienos? Užsukite į Lazdijų viešąją biblioteką. Onos Stanulienės rankdarbiai dar kurį laiką džiugins Lazdijų viešosios bibliotekos lankytojus.