Aidas Kelionis
Mano šviesaus atminimo tėtė gimė netoli Leipalingio miške esančiame vienkiemyje Valančiūnų kaime prie Vidugašlio ežero ūkininkų šeimoje dvylika metų prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią. Jo tėvai iš viso augino septynis vaikus: keturias dukras ir tris sūnus. Bet tėtis augo Mikalinos kaime, dar arčiau Leipalingio, dėdės Vaclovo ir mamos sesers, tetos Serafinos šeimoje. Jie neturėjo vaikų, tad paėmė tėtį auginti pas save.
Tėtės teta Serafina mirė, kai man buvo šešeri metai, tad ne itin gerai ją prisimenu. Užtat Vaclovukas, kaip švelniai jį visi vadindavo, gerai išliko mano atmintyje, nes į Anapilį iškeliavo 1986 metais, kai man buvo beveik penkiolika metų. Kadangi tėtis pas jį užaugo, tai dažnai su baltu 408 „Moskvičiumi“ (valstybiniai numeriai 45-84 LYF – rusiškos abėcėlės raidės) važiuodavome jo aplankyti į Mikalinos kaimą. Visuomet jam veždavome kelis kepaliukus duonos ir keliolika pakelių „Primos“ cigarečių.
Vaclovukas buvo linksmo būdo ir mėgdavo riesti nuotaikingas istorijas. Vis prisimenu jį sėdintį virtuvėje ir rūkantį „Prima“ cigaretes, visą paskendusį dūmuose. Jis mėgdavo per latvišką radijo aparatą „VEF“ klausyti „Amerikos balso“, tad kai mes su tėčiu jį aplankydavome, Vaclovukas pasakodavo, ką girdėjo per minėtą radijo stotį, pridėdamas savo interpretacijas. Tuo metu, kai Lenkiją drebino „Solidarnoscz“ streikai ir Lenkijos vadovas Wojcziechas Jeruzelskis dėl to turėjo daug problemų, Vaclovukas, skaniai pūsdamas dūmą, mėgdavo kartoti: „Klausyk, Jezerskas su lenkais „rodos“ (tvarkos) negauna“. Jezerskas buvo Vaclovuko kaimynas iš Mikalinos kaimo, ir jis mėgdavo taip pravardžiuoti W. Jeruzelskį.
Netoli Vaclovuko trobos buvo nedidelis tvenkinys, tad kai su tėčiu Mikalinos kaime užtrukdavome ilgiau, mėgdavau jame pažvejoti. Tvenkinyje gyveno tik karosai ir lynai, tad užmetus tėtės iš lazdyno padarytą meškerę nereikėdavo ilgai ir nuobodžiai laukti kibimo. Lynai ir karosai kibdavo tikrai gerai. Jeigu karosus traukti būdavo nesunku, nors pasitaikydavo ir gana didelių egzempliorių, bet lynai, traukiami iš vandens, žymiai labiau priešindavosi. Nuo to laiko manau, kad lynai pačios skaniausios žuvys, gyvenančios Lietuvos vandens telkiniuose. Pakepi juos ant keptuvės ir su bulvių koše kerti, kad net ausys linksta.
Vaclovukas gimė pačioje dvidešimto amžiaus pradžioje, tad 1986 metais buvo aštuoniasdešimt šešerių metų amžiaus. Būtent tais metais jis pradėjo labiau sirgti ir laukdamas vietos Veisiejų ligoninėje (tuo metu šis miestelis turėjo net tokią) buvo trumpai apsistojęs mūsų bute ir net nakvojo mūsų su tėčiu kambaryje. Prisimenu, kai jis gulėdamas vis prašydavo manęs uždaryti orlaidę, nes sakydavo, kad jį gali perpūsti. Mirė Vaclovukas tų pačių metų gegužės mėnesį Veisiejų ligoninėje. Būdamas linksmo būdo, ir iškeliavo į Anapilį netradiciškai: visiems pamojavo ir atsigulęs ant šono ramiai užbaigė savo dienas.
Leipalingio kapinėse statydamas uždegtas žvakutes ant Vaclovuko ir Serafinos kapo, visuomet prisimenu jį sakant, kad nelaidotų jo kartu su žmona, nes ir ten jie barsis.