Gintautas Salatka, rajono tarybos narys, buvęs savivaldybės administracijos direktorius:
Laikraštyje buvo publikuotas straipsnis apie situaciją rajono biudžete. Daugiausia dėmesio buvo skirta kelių remonto ir švietimo sritims. Noriu pateikti truputį papildomos informacijos, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškesnį vaizdą apie šių sričių finansavimą ir kai kurias finansines plonybes.
Kelių remonto sritis yra finansuojama valstybės skiriamomis lėšomis savivaldybei. Šių lėšų panaudojimas yra reglamentuotas centrinės valdžios teisės aktais. Norint gauti finansavimą, reikia parengti daugelį dokumentų, atlikti projektavimą, ekspertizes, rangovų parinkimo konkursus. Šie procesai vyksta kelis mėnesius, dažnai susiduriama su nenumatytomis kliūtimis, ne visada tai pavyksta atlikti per trumpą laiką. Dėl to, norint gauti lėšų ir laiku jas panaudoti, reikia ruoštis iš anksto, prognozuoti galimas rizikas.
Praėjusioje kadencijoje buvo laikomasi nuostatos, kad iš anksto turėtų būti atlikti parengiamieji darbai, rangovų parinkimo konkursai, sudarytos sutartys. Savivaldybės pasirašomose sutartyse su rangovais buvo numatyta sąlyga, jog darbai pradedami ir jų daroma tiek, kiek turima finansavimo. Tad, nors buvo sudaryta gana daug rangos sutarčių, remonto darbai nebuvo pradedami. Negalima teigti, kad šiose sutartyse numatytos sumos jau yra skola, nes mokėti už darbus reikės tik tada, kai jie bus atlikti. Tiesa, visada buvo padaroma šiek tiek daugiau darbų, nei turima finansavimo tam, kad metų gale būtų galima pretenduoti į kitų savivaldybių nepanaudotas lėšas arba kad turėtume priimtų darbų, kuriuos galėtume apmokėti, jeigu rangovai nespėtų užbaigti kitų objektų, numatytų šiems metams.
Dėl užsakymų gausos, darbo jėgos stygiaus arba nepalankių oro sąlygų ši rizika yra gana didelė. Šias rizikas yra privalu įvertinti, nes nepanaudotos lėšos metų gale grįžta į valstybės biudžetą ir kitais metais savivaldybei jos negrąžinamos. Tikėtina, kad šiais metais tokia rizika taip pat iškils. Pavyzdžiui, šiais metais Vyriausybė savivaldybei skyrė lėšų Barčių k., Šventežerio sen., keliui asfaltuoti, tačiau dėl užsitęsusių diskusijų savivaldybės vadovybėje, kurią kelio dalį asfaltuoti, nėra pradėti parengiamieji darbai ir šiais metais panaudoti gautas lėšas greičiausiai bus neįmanoma. Tokiu atveju išsigelbėjimas ir bus tai, kas buvo įvardinta kaip „skylė biudžete“. Vadovybei gali tekti skubiai prašyti leisti lėšas panaudoti jau atliktiems darbams apmokėti. Jeigu vėl užsitęs diskusijos ir prašymams skirtas laikas baigsis, tada nepanaudoti pinigai privalės būti grąžinti ir atiteks kitoms savivaldybėms, kurios operatyviau priima sprendimus ir sugeba mąstyti strategiškai.
Švietimo įstaigos taip pat yra finansuojamos iš valstybės skiriamų lėšų. Anksčiau pinigai įstaigoms buvo skiriami atsižvelgiant į mokinių skaičių, o nuo praėjusių metų – į klasių skaičių mokykloje. Svarbu paminėti, kaip atsirado straipsnyje minima „skola“. Švietimo ministerijai pakeitus mokinio krepšelio metodiką, buvo nustatytos ribos, kiek lėšų gali būti skiriama mokyklų valdymui (direktorių, pavaduotojų ir kt. atlyginimams) ir pagalbai organizuoti (soc. pedagogų, psichologų ir kt. atlyginimams). Tai reiškia, kad net jeigu mūsų gaunamų mokinio krepšelio lėšų užtenka ne tik mokymo procesui organizuoti (mokytojų atlyginimai, priemonės ir kt.), vis tiek jų negalima skirti valdymui ir pagalbai finansuoti, o sutaupytos lėšos turėtų būti grąžinamos į valstybės biudžetą. Čia ir atsirado menama „skola“. Praėjusį rugsėjį klasių komplektai buvo suformuoti taip, kad su turimu mokinių skaičiumi gavome maksimalią galimą mokinio krepšelio sumą, sutaupytų lėšų turėjo užtekti ir direktorių bei soc. pedagogų ir kt. atlyginimams, nors pagal metodiką, kaip ir minėjau, tam jų panaudoti būtų negalima. Su šia problema susidūrė daugelis savivaldybių.
Iš šios padėties yra trys išeitys. Pirmoji – jungti mokyklas ir naikinti direktorių, pavaduotojų, soc. pedagogų etatus. Patvirtinus naują metodiką to padaryti nebuvo įmanoma, nes jau buvo beprasidedą mokslo metai, o reorganizuoti mokyklų negalima per mokslo metus. Antras variantas – sutaupytas lėšas grąžinti į valstybės biudžetą, o trūkumą skirti iš savivaldybės biudžeto. Mums šis variantas atrodė nepriimtinas, todėl lėšų biudžete jam nenumatėme. Trečias variantas – siekti, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pakeistų poziciją ir leistų naudoti sutaupytas lėšas. Mes jį laikėme labiausiai tikėtinu, nes laiko mokyklų reorganizacijai praėjusiais metais nebuvo palikta, o leisti, kad nukentėtų daug savivaldybių, taip pat ir valstiečių valdomų, artėjant rinkimams Vyriausybė nesiryžtų. Taip ir įvyko, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pakeitė poziciją ir informavo savivaldybes, kad sutaupytas lėšas bus galima naudoti valdymui ir pagalbai finansuoti. Tokiu būdu lėšų šaltinis „skolai“ padengti atsirado. Vis dėlto valdantieji turėjo ir turi labai atidžiai stebėti ir valdyti situaciją švietimo įstaigose, laiku priimti protingus sprendimus, kurie garantuotų finansinį stabilumą jose. Ypatingas dėmesys jau dabar turi būti skirtas klasių komplektavimui, nes nuo to priklausys mokyklų pajamos visus ateinančius mokslo metus.
Naujoji savivaldybės vadovybė sprendimus priima nuo balandžio mėnesio. Nederėtų badyti pirštu į buvusią valdžią, jeigu kažkas nepasisektų ir tuo metu priimti sprendimai pasirodytų klaidingi.
Bet mums jau taip įprasta, kad dėl visų sunkumų, su kuriais susiduriame, mes pirmiausiai esame linkę kaltinti kažką kitą: aplinką, sutuoktinį, orą, bendradarbį ar buvusią valdžią, bet ne save patį ir tik po to ieškome sprendimų. Žinoma, kad taip lengviau, jeigu nepavyks susidoroti su problema dėl mūsų kompetencijos trūkumo, nepatyrimo ar nepakankamų pastangų, mes jau turėsime nesėkmės kaltininką. Taip mes pakeliame savo savivertę ir jaučiamės geriau, iš anksto reabilituojame save prieš aplinkinius. Bet tokia elgsena turi ir savo blogąją pusę. Mes nusikratome atsakomybės, nebesistengiame pasiekti geriausio rezultato.