Aidas Kelionis
Vasarą, kai saulė ritinėjasi žeme ir pliaže galima maloniai pasideginti, o po to pasinerti į jūrą, ežerą ar upę, niekuomet nepagalvoji, kad po mėnesio, kito ateis ruduo, ir visas malonumas vardu vasara baigsis. Bet rugpjūčio mėnesį, labiau į jo antrą pusę, imi ir pajunti, kad nors dienos ir karštos, ežero vanduo jau daugiau nešyla. Dėl to kaltos po truputį vėstančios naktys. Tuomet imi ir susimąstai, kad nelaukiamas ruduo jau ir ne taip toli, bet iš inercijos dar apie tai negalvoji, nes taip malonu save apgaudinėti, kad gėris vardu vasara niekad nesibaigs.
Net rugpjūčio pabaigoje dar gali džiaugtis geru oru ir viltis, kad rugsėjis šiais laikais pasitaiko šiltas, bet kad ir koks gražus ir malonus pasitaikytų pirmas rudens mėnuo, maudynės tetrunka maždaug iki jo pirmos pusės. Labiausiai rudenį primena ne tiek vėstantis oras, nes daug kas dar vaikšto su šortais ir marškinėliais trumpomis rankovėmis, bet vis anksčiau besileidžianti saulė.
Bet pasibaigus vasarai visi, išsilakstę kas sau, sugrįžta į darbus, mokiniai ir mokytojai – į mokyklas, studentai ir dėstytojai – į universitetus, ir nuo rugsėjo atsiranda daugiau tvarkos, nes atrodo, kad vasaros pradžioje suardyta ir be tvarkos išmėtyta dėlionė rudenį vėl tvarkingai sudedama, viskas surikiuojama, tampa paprasta ir aišku.
Kuo labiau ilgėja vakarai ir vėsta oras, tuo maloniau darosi su arbatos puodeliu prisėsti prie savo kambario lango ir iš nuosavos bibliotekos lentynos išsitraukti įdomią knygą ir neskubant bei pasimėgaujant ją skaityti, o gal įsijungti kompiuterį ir pradėti žiūrėti kokį nors kriminalinį, politinį ar istorinį kelių sezonų serialą. Įvyksta savotiškas sugrįžimas prie savo per vasarą pamirštų įpročių ar laikinai užmirštų pomėgių.
Dar rugpjūčio mėnesį prasideda patys stipriausi ir įdomiausi Anglijos, Ispanijos, Italijos, Vokietijos ir Prancūzijos nacionaliniai futbolo čempionatai. Rugsėjį žaidžia Lietuvos rinktinė ir, nors ji vis nebaigia skaudžiai nuvilti savo fanų, eilinį kartą važiuoji į sostinę tikėdamasis, kad tos nesėkmės kada nors baigsis. Maždaug rugsėjo viduryje startuoja paties aukščiausio futbolo lygio turnyras – UEFA čempionų lyga. Ir nors šv. Marijonas kažkada dainavo: „nes čempionų lyga kaip visada trečiadienį“, bet reikia pridurti, kad dabar ir antradienį. Nors mano numylėtiniai „bianco neri“ („baltai juodi“ – italų kalba) iš Turino „Juventus“ klubo, kuriuos palaikau dar nuo 1984 metų (jau trisdešimt penkeri metai), visuomet suburia stiprią komandą, bet šią lygą paskutinį kartą laimėjo net 1996 metais. Visuomet naujo sezono pradžią sieju su viltimis, kad kitų metų gegužės pabaigoje ar birželio pradžioje būtent jie iškels UEFA čempionų lygos taurę po pergalingo finalinio mačo.
Po rugsėjo laukia spalis, o jo pradžioje startuoja jau krepšinio Eurolyga, kurioje kasmet grumiasi Kauno „Žalgiris“. Vėl lauki tos neįtikėtinos ir fantastiškos Kauno sirgalių „Žalgirio“ arenoje sukuriamos atmosferos, įtemptų aukšto lygio mūšių ir įspūdingų „žaliai baltų“ pergalių ir kuo ilgesnės šios komandos pergalių serijos atkrintamosiose varžybose jau kitų metų pavasarį.