Dineta Babarskienė
Dvi Veisiejų krašto kūrėjos labai skirtingos ir kartu panašios. Talentingos moterys, kurių nepastebėti negali. Dvi grožį kurti verčiančios meniškos sielos traukte traukia. Pažvelgus į Bernadetos darbus iš medžio, nuostaba iškart pereina į pasigėrėjimą, išgirdus Onutės eilių, suklūsti lyg lauktum dar vieno žodžio, sakinio, minties, atsidūsėjimo.
Kai norisi daugiau tvarkos, eiles tiesiog išmeta
„Ar žinote, kiek man metų?“ – paklausia ponia Bernadeta Cibulskaitė-Paršeliūnienė ir paaiškina, jog didelių darbų kurti iš medžio ji jau negalinti dėl labai paprastos priežasties – sveikatos – skauda sąnarius. Pasak jos, nenuostabu, jog bėgant metams problemų atsiranda, ypač su sveikata. „Bet į tai nereikia kreipti dėmesio“, – lyg man, lyg pati sau sako ji. 78 metų tautodailininkė sakosi, jog medis jai arčiausiai širdies buvęs visą gyvenimą. „Kiekvienas, manau, savęs ieško“, – pasvarsto ji. Anot jos, dirbdama su medžiu ji labiausiai atsiskleidė. Medis ją lydi nuo mažens. „Tėvelis buvo račius. Skiedros man buvo gražu, medis kvepėjo nuo mažens“, – sako ji. Kilusi iš Veisiejų, paskui Kaune dirbusi juvelyre, kūrusi, sugrįžo vėl gimtinėn. Kitaip tariant, apsuko ratą. „Aš gamtos vaikas. Buvau mokyta, kad net laukų gėlės veltui nevalia nuskinti. Kartą nuskyniau vandens leliją, tai nuo mamos pylos gavau“, – prisimena ji. Bernadeta taip subtiliai jaučianti gamtą, jog išdrožusi „Pavasario dvelksmą“. Žiūrint į skulptūrą tiesiog jauti tą gaivų pavasarinį vėjelio dvelksmą. „Drožti jau darosi sunku, na, nebent dar mažesnius darbelius. O tapyti dar galiu ir ne tik paveikslus. Spintą esu išpuošusi. Pagalvojau, kad dar durys neišpieštos, tai ir jas išpiešiau“, – sako menininkė. Paveikslus dailininkė dovanoja, kai ką parduoda. „O kartais būna, kad nenoriu tam žmogui parduoti, kad ir prašo, neparduodu“, – prisipažįsta ji.
Bernadeta ir rašanti. Kaip pati prisipažįsta, rašo tai, ką mato. Ir tuoj paskaito vieną kitą eilėraštį. „Kas suvirpina širdį, apie tai ir rašau. Supykstu, apsidžiaugiu ir parašau“, – sako ji. Moteris prisipažįsta: kai jai norisi daugiau tvarkos, ji ima ir be gailesčio naikina savąją kūrybą. „Paprasčiausiai išmetu savo eilėraščius“, – sako ji. Bet dėl to kurianti moteris nė kiek nesisieloja, mat sakosi, jog per kelias minutes žodžius sudėstanti ir vėl kažką naujo sukurianti. Ji vis dar jaučiasi jauna bent širdy: „ant pečių“ savo metų nenešioja. „Nesijaučiu sena“, – tiesiai šviesiai sako tautodailininkė Bernadeta Cibulskaitė-Paršeliūnienė.
Eilėraščiai, kurie gyvena „terbelėje“
43 metus Veisiejų vaikų darželyje išdirbo Onutė Ūsienė. „Daug vaikų užauginau“, – sako ji šypsodamasi. Studijavo mediciną, paskui pasuko į visai kitą sritį. Jos visas gyvenimas prabėgo vaikų darželyje su vaikais. „Man nepatiko, kad kiškis atbėga iš vienos „operos“, lapė – iš kitos. Norėjosi, kad ne iš kažkur atbėgtų tas kiškis su lape, o dalyvautų nuo pat pradžių“, – apie savo pirmuosius žingsnius kūrybiniame kelyje prasitaria ponia Onutė. Mat viskas prasidėjo nuo vaikiškų scenarijų kūrimo. Moteris pabandė kurti scenarijus vaikų vaidinimams. „Pabandžiau, man patiko, tėveliams taip pat, o ir vaikai mielai vaidino“, – dar ir šiandien pasidžiaugia ji. Anot jos, „darbiniai popieriai“ dar ir dabar saugomi. Ponia Onutė sukūrė ne vieną himną. „Veisiejų darželiui ir Leipalingio darželiui sukūriau himnus“, – prisimena ji. Netruko Onutės meninius gabumus pastebėti ir kiti. Gimtadienių, jubiliejų, kitokių įsimintinų gyvenimo įvykių proga niekam jau nekildavo klausimų, kas sukurs sveikinimo žodžius, kas sugalvos prasmingus palinkėjimus, skirtus draugei, kolegei, sesei, broliui. Sykį į Onutės rankas pakliuvo knyga – gili, prasminga. „Šimtą maldų toje knygoje skaičiau gal tris kartus“, – sako ji. Tada jai kilo noras šį paprastą, bet prasmingą tekstą užrašyti eilėmis. Kaip tarė, taip ir padarė: maldos sugulė į eiles. Knygos ponia Onutė nežadanti leisti, o savo eilėraščius kaupianti, kaip pati sako, „terbelėn“ dedanti. Kaip „terbelėn“? „Tvarkingai susegu į aplankus ir dedu „terbelėn“, – paaiškina ji. O paskui lyg prisiminusi, papasakojo, jog knygelę ji vis tik „išleidusi“. Tai rankų darbo knyga „Darbšti šeima“. „Darželio vaikučiai ją man iliustravo. Pagal mano sukurtus eilėraštukus piešė piešinukus. Ji paprasta, į jokią leidyklą nebuvo vežta: nupiešta, susegta. Rankų darbo knyga“, – pasakoja ji. Ponia Onutė prisipažįsta, jog interneto ji nemėgstanti, tad prisėsti prie kompiuterio visai nenorinti, klaviatūra barškinti ne jai – jai geriau ranka užrašyti, kas į galvą ateina. O einasi poetei kartais lengvai, o kartais, nors tu ką, nė išvietos. „Prireikia kokio ypatingo žodžio, vaizdo ir tuomet prasideda“, – sako kūrėja.