Poryt bus lygiai dvi svaitės, kai iš gyvenimo pasitraukė jaunas, gabus ir darbštus Lazdijų muziejaus darbuotojas V. Tumosa. Ši žinia daugelį iš mūsų sukrėtė iki pat sielos gelmių ir mes dar ilgai galvosime, svarstysime ir klausime, kodėl Vilius mus paliko. Atrodytų, būtų geriausia palikti išėjusįjį ilsėtis ramybėje ir nedrumsti jo šviesaus atminimo. Bet jo mirtis mums, likusiesiems, uždavė itin daug klausimų ir į juos mes turime atsakyti: norime mes to ar ne. Turime atsakyti, nes Vilius pasitraukdamas iš gyvenimo darbo vietoje mums pasiuntė itin svarbią žinią. Turime atsakyti į šios tragedijos užduotus klausimus, kad ir kokie skaudūs, nepatogūs ir nemalonūs atsakymai bebūtų.
Ne tik visą Lietuvą, bet ir Lazdijų rajoną kankina baisi ir greitai plintanti liga: įvairių įstaigų vadovų tyčiojimasis iš savo pavaldinių pačiais bjauriausiais, rafinuočiausiais ir šlykščiausiais būdais. Vadovai, direktoriai, vedėjai ir visi, nors kiek pavaldinių turintys žmonės, visuomet yra išbandomi valdžia. Norėdamas kaip įmanoma geriau pažinti žmogų turi tapti jo pavaldiniu, nes tik tuomet į dienos šviesą išlenda pačios bjauriausios vadovų savybės. Žinoma, pasitaiko nuostabių ir puikių vadovų: aukšto intelekto ir didelės vidinės kultūros. Bet šiandien apie juos nekalbėsime, o atkreipsime dėmesį į tironus ir psichologinio smurto meistrus. Pastarieji su svetimais žmonėmis kur nors viešuose renginiuose elgiasi mielai ir maloniai, nors prie širdies dėk: šypsosi, spinduliuoja gera nuotaika, žarsto sąmojus. Mandagūs jie ir ne su savo pavaldiniais ir taip suformuoja viešą opiniją, kokie jie šaunūs ir nuostabūs žmonės. Tik savo darbovietėje likę su pavaldiniais vieni ar tik akis į akį su pavaldiniu parodo savo baisųjį veidą. Ypač tokie vadovai nemėgsta protingesnių už save ar nebijančių į akis jiems pasakyti tiesą. Jų aukomis tampa psichologiškai silpnesni asmenys, nes vadovai, engiantys darbuotojus, kaip plėšrus žvėris renkasi auką, kuri menkai priešinasi ir negali ar nemoka tinkamai atsikirsti.
Apskritai nuo vadovo iki valdovo tik vienas žingsnis. Direktoriai, vadovai ar net skyrių vedėjai tampa netgi karaliukais, kuriems viskas galima. Visi jie ne tik netinkamu tonu, grubiai ar nepagarbiai kalba su pavaldiniais, bet netgi drįsta ant jų rėkti ar net keikti necenzūriniais keiksmažodžiais nerinkdami žodžių.
Tik po šviesaus atminimo V. Tumosos mirties kalbos, kad Lazdijų muziejaus direktorė, švelniai sakant, psichologiškai engdavo savo pavaldinius, gerokai sustiprėjo. Bet visi pridėkime ranką prie krūtinės ir nuoširdžiai atsakykime, ar tai buvo netikėta naujiena? Ne, nebuvo. Lazdijuose jau seniai vieša paslaptimi buvo, kad Lazdijų muziejaus direktorė netinkamai elgdavosi su savo pavaldiniais. Ir kiekvienas iš mūsų yra iš dalies kaltas dėl velionio V. Tumosos mirties, nes mes ne viską padarėme, kad psichologinis teroras ir direktorės tyčiojimasis iš pavaldinių būtų iškeltas į dienos šviesą. Dar labiau kalti tie valdžios asmenys, kurie apie tokį Lazdijų muziejaus direktorės elgesį girdėjo ne kartą. Girdėjo ir nieko realaus, kad pavaldinius apgintų nuo direktorės psichologinio smurto, nepadarė. Kaip skaudžiai ir jautriai išgyvendami šią baisią tragediją kalbėjo Lazdijų muziejaus darbuotojai, buvę V. Tumosos kolegos: „Mes jau vieną kartą jo neužstojome…“
Taip, Lazdijų rajono merė pasielgė itin gerai, kad praėjus savaitei po tragedijos nušalino Lazdijų muziejaus direktorę nuo pareigų. Bet merė teigia, kad apie supuvusią atmosferą Lazdijų muziejuje nieko negirdėjo. Tuo tiesiog sunku patikėti, nes merė ne kartą prasitarė, kad apie kiekvieną pavaldinį turi pakankamai informacijos. Kol kas žengtas tik pirmas žingsnis – Lazdijų muziejaus direktorė mėnesiui nušalinta nuo pareigų. Kitas žingsnis tegali būti jos atleidimas iš šių pareigų. Bet koks kitas sprendimas būtų tiesiog spjūvis į veidą visiems, ilgus metus engtiems darbuotojams ir atviras pasityčiojimas iš velionio V. Tumosos šviesaus atminimo.
Ar taps ši baisi tragedija pamoka kitiems savo pavaldinius engiantiems Lazdijų rajono įstaigų vadovams? Ar jie bent trumpam permąstys savo elgesį ir pasiryš jį pakeisti? Protingi žmonės mokosi iš svetimų klaidų, o kvailiai – iš savų. Apskritai laikas itin atidžiai pažvelgti į Lazdijų rajono valdančiųjų politikų ir įstaigų vadovų elgesį, kol dar ne vėlu. Ar vadovai pagaliau supras, kad tikras vadovas iš didžiosios raidės yra ne tas, kurio bijo, o tas, kurį gerbia?
„Vadovų tyčiojimasis iš pavaldinių Lazdijuose baigėsi baisia tragedija Vilius pasitraukdamas iš gyvenimo darbo vietoje (Laisvės kovų muziejus) mums pasiuntė itin svarbią žinią.” Netylėkime! Kalbėkime! Juk visi kažką žinome, net matėme, girdėjome. Negi norime būti išnešami „kojomis į priekį”, o gal lėkti laukais, nejaučiant realybės, o galbūt – išeiti iš darbo savo noru tyliai, nuleista galva ir dar ilgus dešimtmečius likti šmeižiamais už „nesugebėjimą dirbti” gabiosios, mielaširdingos valdovės puikioje komandoje. Apsivalykime sąžinę… Tai bus pati nuoširdžiausia malda a.a Viliui.
Tokią vadovę reikia teisti. Nes būtent ji privedė savo pavaldinį iki savižudybės. Pagal Lietuvos įstatymus privedimas iki savižudybės yra kriminalinis nusikaltimas.