Aidas Kelionis
1982 metų pavasarį ėjau į ketvirtą Veisiejų vidurinės mokyklos klasę. Tų metų gegužę man sukako vienuolika metų. Septyneriais metais už mane vyresnis pusbrolis Marius tuo metu mokėsi paskutinėje, vienuoliktoje, klasėje. Tai buvo vieninteliai metai, kai kartu ėjome į tą pačią mokyklą, nes pirmas tris pradinės klases baigiau kitame pastate.
Buvo šilta, eilinė 1982-ųjų pavasario diena, nes pertraukos metu po mokyklos kiemą vaikščiojome ir lakstėme apsirengę tik tamsiai mėlynomis mokyklinėmis uniformomis. Tą dieną Marius į mokyklą atsinešė filmo afišą ir pakabino ant juodų šoninių mokyklos durų, per kurias į ją patekdavome. Priėjęs arčiau pamačiau, kad ji informavo apie tai, kad Veisiejų kino teatre „Vilnis“ bus rodomas filmas apie legendinę švedų disko muzikos grupę „ABBA“. Afiša buvo su muzikantų nuotraukomis, o filmas vadinosi „Tai – ABBA“. Taip pat buvo nurodytos filmo seansų dienos ir valandos. Pusbrolis filmo afišą užkabino todėl, nes jo mama, o mano teta dirbo Veisiejų kino teatre.
Nuo mažens pamėgau kino filmus ir anksti pradėjau lankytis Veisiejų kino teatre. Kai kuriuos filmus žiūrėdavau po kelis kartus, jeigu jie man patikdavo. Filmas apie legendinę švedų muzikos grupę ABBA man labai patiko, ir jis buvo vienas iš labiausiai įsiminusių mano vaikystės ir paauglystės filmų, matytų gimtojo miestelio kino teatre. Žinoma, žavėjausi ne tik ABBA muzika, bet ir šios grupės vokalistėmis – niekaip negalėjau pasirinkti, kuri labiau patiko: šviesiaplaukė ar raudonplaukė. Šį filmą žiūrėjau ne vieną ir ne du kartus. Tai buvo greičiau ne filmas, o filmas-koncertas.
Jo siužetas gana paprastas. 1977 metų kovo mėnesį švedų disko muzikos grupė ABBA atvyko į Australiją, kur surengė koncertinį turą. Pagrindiniam filmo veikėjui, vienos Australijos radijo stoties muzikos laidų vedėjui, jo šefas duoda užduotį parengti interviu su grupės ABBA nariais. Per visą kiek daugiau nei pusantros valandos filmą pagrindinis herojus įnirtingai ir atkakliai stengiasi susitikti su švedų grupės nariais, bet jam vis nesiseka: tai pramiega ir pavėluoja į spaudos konferenciją, tai pamiršta žurnalisto akreditacijos kortelę, tai piktas vadybininkas neleidžia susitikti su ABBA nariais ir, kai jau, atrodo, pagrindinis filmo herojus liks nieko nepešęs ir nusiminęs įlipa į liftą, ten sutinka visą šauniąją ABBA ketveriukę. Žinoma, filme daugiausia rodomos ištraukos iš koncertų. Skamba iš pirmo žvilgsnio paprastos ir nesudėtingos ABBA dainos, bet kaip miela ir gera jų klausyti! Net nepajunti, kaip pats pradedi jas niūniuoti. 1977-ųjų kovą ABBA Australijoje koncertavo keturiuose miestuose: Sidnėjuje, Perte, Adelaidėje ir Melburne. Dešimt koncertų aplankė šimtas keturiasdešimt tūkstančių žiūrovų. Filme ypač gerai atsispindi Australijoje kilusi masinė isterija ir milžiniškas spaudos dėmesys ABBA turnė metu. Atrodė, kad Australija tik tuo ir tegyveno.
Bet ar galėjo būti kitaip, jeigu ABBA per savo gyvavimo dešimtmetį tapo viena populiariausių muzikos grupių pasaulyje. Po 1974 metų laimėto „Eurovizijos“ konkurso Anglijos mieste Braitone, kur triumfavo jų hitas „Vaterloo“, ABBA pradėjo beprecedentį žygį britų top 10. Aštuoniolika iš eilės jų kurinių pasirodė britų top 10, aštuoni iš jų pasiekė pirmą vietą.
Vakarais kompiuteriu žaisdamas kortomis įsijungiu radijo stotį „Gold fm“, per kurią transliuoja senus muzikos hitus. Išgirdęs ABBA kūrinį visuomet padidinu garsą ir pradedu kartu dainuoti, o prieš akis iškyla jauni ir gražūs Agnetha, Bjornas, Benny ir Anni–Frid. Sunku patikėti, bet šiemet simpatiškajai blondinei Agnethai sukanka septyniasdešimt metų. Laikas negaili net tokių asmenybių, bet jų muzika yra amžina.