Nuo mažens prisimenu šviesaus atminimo tėčio susitikimus su savo broliais prie šventinio stalo. Pasivaišinę jie pradėdavo politikuoti. Su nostalgija prisimindavo Smetonos laikų Lietuvą, savanorius, apgynusius 1918 m. paskelbtą nepriklausomybę, ir didžiuodamiesi paminėdavo savo dėdę Zigmą, kuris buvo savanoris. Tėtė jaunesniems broliams turėdavo, ką papasakoti apie tarpukario Lietuvos kaimą, nes dar Smetonos laikais ėjo į mokyklą. Nepamiršdavo ir 1940 m. birželio 15 d., kai sovietai okupavo Lietuvą ir prasidėjo visos mūsų šalies bėdos. Pokalbiai prie šventinio stalo trukdavo iki išnaktų ar net paryčių. Juk tiek daug reikėdavo aptarti! Suaugę ir rimti vyrai, prisiminę pokario laikų Lietuvos partizanus, ne vieną ašarą nubraukdavo, nes miško broliai buvo apsistoję miške visai netoli jų gimtinės. Aptardavo „Amerikos balso“ naujienas, kiekvieną dieną klausomas per latvišką radijo aparatą VEF. Pasakodavo politinius anekdotus apie sukriošusius ir nukvakusius SSSR ir LTSR komunistų partijos vadus. Šaipydavosi iš absurdiškos sovietinės realybės. Ir visuomet susitikę broliai anksčiau ar vėliau prieidavo svarbiausią klausimą: ar Lietuva vėl kada nors bus nepriklausoma? Jie labai to norėjo ir apie tai svajojo, bet net paragavę stipresnio tuo abejodavo. Tėtis vis kartodavo, kad bet kokia okupacija kada nors turi baigtis – juk niekas pasaulyje netrunka amžinai. Ar tuomet jie drįsdavo pagalvoti, kad jiems patiems teks gyventi laisvoje Lietuvoje?
Apie kiekvieną laikmetį galima sužinoti ne tik iš žmonių prisiminimų, kino filmų ar literatūros. Daug apie tai byloja ir nuotraukos. Žiūrėdami dokumentinius filmus ir nuotraukas galime prisiminti, kaip atrodėme prieš trisdešimt metų. Akylam stebėtojui itin krinta į akis skurdi ir itin prasto stiliaus žmonių apranga. Atidžiai žvilgtelkime į žmonių minias dabar. Savo apranga dabar niekuo nesiskiriame nuo užsieniečių iš demokratinių ir laisvų Vakarų šalių. Tas pats ir su automobiliais. Jeigu prieš trisdešimt metų gatvėmis važinėdavo vien sovietiniai kledarai, tai dabar švilpia vien tviskantys ir komfortabilūs užsienietiški automobiliai. Nieko nestebina, kai nuosavus automobilius vairuoja studentai. Sovietmečiu tai buvo neįsivaizduojamas dalykas. Kokybiškų užsienietiškų automobilių gausa pastebima ne tik miestų gatvėse, bet ir prie daugiabučių namų. Nebūtinai Vilniuje ar Kaune, užtenka ir Lazdijų. Galima palyginti ir namuose naudojamą buitinę techniką su turėta prieš trisdešimt metų. Prabangūs įspūdingų įstrižainių televizoriai su plazminiu ar skystųjų kristalų ekranu – mūsų kasdienybė.
Sovietmečiu parduotuvės „pasižymėjo“ prekių stoka, asortimento skurdumu ir aptarnavimo kokybe, kai susiraukusios pardavėjos į pirkėją žiūrėdavo kaip į priešą. Tokie dalykai kaip egzotiški šiltųjų kraštų vaisiai būdavo itin retas dalykas, o jiems pasirodžius vykdavo įnirtingos grumtynės dėl jų. Apskritai sovietmečiu norint gauti kokią nors kiek padoresnę prekę reikėdavo turėti „blatą“, t. y. pažinčių su prekybininkais. Lyginant sovietines nušiurusias ir varganas degalines su dabartinėmis, atrodo, kad jos tarpusavyje neturi nieko bendro. Sovietmečiu tik degalų įsipildavai, o dabar degalinėse, kur klientas visuomet laukiamas išskėstomis rankomis, pasiūloma ne tik degalų, bet ir kavos, užkąsti, laikraščių ir t. t. Dabarties palyginimų su sovietmečiu sąrašą galima būtų tęsti dar ilgai pastarojo nenaudai. Kai kam šie palyginimai pasirodys ir taip aiškūs, bet norisi akivaizdžiai parodyti, kaip mūsų gyvenimas pasikeitė per trisdešimt metų, ir bakstelti į šiuos faktus nosimi tuos, kuriems „prie ruso gyventi buvo geriau“. O tokiems tipams, beliaupsinantiems praeitį ir sergantiems sovietine skleroze, vertėtų pasidairyti, kaip gyvena tos valstybės, kurios nepasekė Lietuvos pavyzdžiu ir laiku nepabėgo iš sovietinio lagerio. Juk 1990 m., priversti būti „broliškoje ir draugiškoje“ sąjungoje, gyvenome panašiai skurdžiai. Dabar tos valstybės su pavydu žvelgia į Lietuvą matydamos, kaip per trisdešimt metų mes milžiniškais žingsniais pasistūmėjome į priekį. Gal ir mes jiems tapsime pavyzdžiu, kaip reikia siekti laisvės ir nepriklausomybės bei tvarkytis savo kieme.
Labai svarbi yra ir dabartinė judėjimo laisvė. Juk sovietmečiu gyvenome už geležinės uždangos. Tuo metu daug kam kelionės į Lenkiją ar kokią kitą socialistinę šalį buvo svajonių viršūnė. O išvykos į taip vadinamas kapitalistines valstybes būdavo skirtos tik mažai saujelei išrinktųjų. Dabar mums atsivėrė puikios galimybės keliauti, mokytis ar dirbti. Dabar lietuviai net renkasi, kur atostogauti: Palangoje ar Turkijoje! Mūsiškiai gali sau leisti atostogas ne tik Egipte ar Maljorkoje, bet pasiekia net Indiją ar Tailandą. Studentai pasklido mokytis po visą platųjį pasaulį. Tautiečiai laisvai išvyksta į užsienį gyventi ir dirbti. Sovietmečiu net lakiausios fantazijos žmogus nebūtų apie tai net pagalvojęs.
IT naujienos, kriptovaliutos, telefonai, televizoriai.