Dineta Babarskienė
Asta Keturkienė savo pastebėjimus grindžia ne tik ilgamete medikės patirtimi: klasikinės medicinos gydytoja, anesteziologė-reanimatologė, echoskopuotoja įkvėpimo semiasi iš Ajurvedos mokymo. „Ajurveda – seniausias medicinos mokslas, kuriame glūdi kinų, Tibeto ir kitų medicinos mokyklų ištakos“, – sako medikė, sveikos gyvensenos ir mitybos konsultantė Asta. Jos patarimus sveikatos klausimais skaitome populiariausiuose žiniasklaidos portaluose, tik, ko gero, nedaugelis žino, jog Asta Keturkienė – mūsų krašto žmogus. Ji iš Krosnos. „Mama buvo felčerė. Ją visi daktariuke vadino. Taip mane ir užprogramavo tapti gydytoja. Vis sakydavo, jog būsiu daktarė. O ir aš pati visas lėles subintavusi buvau, susukti medžių lapai atstodavo švirkštą, taip žaisdama leisdavau vaistus“, – prisimena ji.
Žolynais kvepiančioje pirtelėje Znicos kaime, pas Astos brolį, žinomą mūsų krašto pirtininką Rimantą Silkę, klausomės varlių kurkimo ir kalbamės. Prieš mane ramumu spinduliuojanti moteris, basa per gėlėtą pievą atžengusi, sakosi kaime kitaip negalinti vaikščioti, tik basomis, praeidama jau pasidžiaugusi ir pomidorų daigais, ir lauko gėlelėmis. Ir sunku patikėti, kad ši smulkutė, gležna moteris ne vieną dešimtmetį gelbėjo tuos, kurie buvo atsidūrę tarp gyvenimo ir mirties. „Nėščia moteris, kuriai išgyventi nebuvo vilčių, meldė išsaugoti kūdikį, matyt, jausdama, jog mirs. Mes, medikai, jau žinojome, kad kūdikis miręs įsčiose. Mirė ir ji. Ir po tokių išgyvenimų tenka kažkaip užmigti naktį, kažkaip gyventi savo gyvenimą“, – dar ir dabar mena šį skaudų įvykį gydytoja pridurdama, kad per tiek metų medicinoje buvę visko.
Atsidaro durys: prasideda veiksmas
„Atsidaro durys: prasideda veiksmas, kviečia, vis skubi, kažkam reikia pagalbos“, – apie savo darbą, kurį dirbo daugiau nei 30 metų, pasakoja Asta. Gaivinusi ne vieną mirštantį, prisipažįsta, kad lavonų nenorinti matyti. Ji dirba, kol gyvas žmogus. O ir jos ramumas šiek tiek apgaulingas, kaip pati sakosi, visas gyvenimas tarsi „ant bombos“: turi veikti greitai, sprendimus priimti čia ir dabar. Prisipažįsta, jog dabar ji žymiai ramesnė nei anksčiau. „Dievo daugiau, tai ir rimsti“, – patikina ji. Prisipažįsta išgyvenusi didžiulę krizę: darbe krūviai dideli, namie du maži vaikai… „Viską darai, ką gali, o išgelbėti visų gyvybių negebi. Grauži save, galvoji, ką kitaip reikėjo daryti, nemiegi naktimis. Pastangų daug, rezultatas – mirtis“, – savo tuometinius svarstymus pasakoja ji. Kai žmogus išgyvena, žinoma, džiaugsmas, tačiau, anot jos, aplanko mintis, jog taip ir turi būti. „Ir su visu šituo gyvenau aš, gyveno ir kiti mano kolegos. Ką daryti, kur dėtis pačiai, kaip nusiraminti?“ – ieškojo atsakymų į kylančius klausimus ji. Krizė tęsėsi kelerius metus. „Vis ieškojau kitokio mokymo ir vis atmesdavau, vis ne tai ir ne tai“, – pasakoja ji.
Supratimas, kad cheminiai vaistai neveikia ligos priežasties, taip pat vertė ieškoti kažko kito. „Kibirinės vaistų dozės… Ir kaip su tuo gyventi, kur ligos priežastis?“ – tokie klausimai kildavo.
O juk gyvenimas tarsi zebras. „Kai užeina juodosios bangos, išjudina iš sotaus gyvenimo, tada akis į dangų pakeliame“, – sako ji.
Atrado tai, kas tiko
Taip prieš keliolika metų Asta pradėjusi ieškoti kitokių ligų gydymo būdų. „Tiesų ieškojimas baigėsi, kai pradėjau studijuoti Ajurvedos akademijoje. Toliau mokiausi klausydama paskaitų ir dalyvaudama seminaruose, nes žinių klodai nerealaus gylio. Sau taikau daugiau, negu siūlau savo pacientams individualių konsultacijų metu arba klausytojams paskaitose“, – tikina ji.
Dabar Asta jau ir pati veda mokymus Ajurvedos akademijoje, skaito paskaitas ne tik Lietuvoje, bet ir Norvegijoje, Airijoje, Amerikoje. „Pažirusius karolius suvėriau“, – prisipažįsta ji. Jau 11 metų panirusi į Ajurvedos mokslus. O kaip paprastai apibūdintumėte Ajurvedą, kad ir paprastam žmogui būtų aišku? „Ajurveda – tai mokslas, kaip nesirgti, o susirgus pasveikti“, – paprašyta paaiškina ji. Pasak jos, jei palygintume žmogų su medžiu, tai, vaizdžiai tariant, Ajurveda gydo šaknis – ne lapus. „Nors esu didelę darbo patirtį turinti klasikinės medicinos gydytoja, tačiau keistoka klasikine vadinti mediciną, kuriai viso labo keli šimtai metų, tuo tarpu Ajurveda, įamžinta prieš 5000 m., vadinama alternatyvia. Ajurveda yra mokslas apie džiugų, laimingą gyvenimą, o medicina – apie ligas“, – kalba ji.
„Vis labiau gilinantis į Ajurvedos mokslus, atėjo ir supratimas, kad aš tik gydytoja – ne Dievas“, – sako ji. Anot moters, svarbu nesusireikšminti: juk yra dar ir Dievo valia. „Kad ir kiek varlė žandus pūs, jaučiu netaps“, – pacituoja senolių išmintį. Tiesa, gydytoja įspėja, kad nereiktų visko „nurašyti“ Dievui, dirbti gydytojai privalo sąžiningai.
Atradę nė karto nepasigailėjo
Laikui bėgant, gimė ir „Satvika“ – ajurvedinių masažų bei sveikos mitybos studija. „Gimimo data“ – 2012 12 21. „Šią dieną pranašavo pasaulio pabaigą, o „Satvikai“ tai buvo pradžia“, – sako ji. Astos vyras buvęs architektas, dabar – masažuotojas, ji – konsultantė. „Prasmę jaučiame. Darėme tam, kad niekad nepasigailėtume, jog nepabandėme“, – sako Asta. Ir, anot jos, kuo toliau, tuo įdomiau gyventi. „Nuobodu? Nėra taip buvę“, – prisipažįsta Asta. Ji užsiima joga, medituoja, vegetarė jau 15 metų. „Mes privalome prižiūrėti savo fizinį kūną, kuris tarsi mūsų sielos automobilis, turintis saugiai nuvežti nuo taško A iki taško B“, – sako pašnekovė, pridurdama, kad nuodėmė neprisižiūrėti savo kūno. „Kiek priklauso nuo mūsų pačių, turime tai padaryti“, – tikina ji. Ir visai nepyksta Asta, kai brolis Rimantas iš Znicos sostinėn paskambina juokaudamas, kad žolę pjovęs, tai atvažiuoti kviečiąs, mat ji tik „žolukes tevalganti“.
Pasimokė: daugiau prognozėmis „neužsiima“
Kartą gydytoja gana griežtokai pasakiusi, kad viena močiutė neišgyvens. Vėliau niekad nesiėmė tokios misijos. „Aš lietuvaitė – ne čigonė“, – vis sakydavo klausiama, ar išgyvens vienas ar kitas pacientas. O toji močiutė išgyveno. „Ką man, daktarėle, su mėsa daryti: veršį papjoviau ir kiaulę, o mama – gyva“, – tokius žodžius išgirdusi ir daugiau neprognozavusi. Anot Astos, aukštasis pilotažas daryti tai, kas priklauso nuo tavęs ir neprisirišti prie rezultato. „Tam yra Dievo valia“, – šiandien sako ji.
Senolių išmintis – puikiausios gairės, kaip gyventi
Asta žino begalę senolių išminties perlų, juos kuo puikiausiai taiko gyvenime. Sako, stebuklingai veikia. Kaimo žmonės dar ir dabar ant savo kiemo vaikšto basi, geria žolelių arbatas, valgo savo užsiaugintą maistą, eina į pirtį, tačiau ir juos veikia šiuolaikinis gyvenimas – to neišvengsi. „Nekask duobės kitam, pats įkrisi“, – sako Asta. Ji tikina, jog kiekvienam mūsų veiksmui yra šimtaprocentinis atoveiksmis. Būtina minčių švara, tuomet ir darbai bus geri, o klaidos, anot jos, atitaisomos.
Dabartiniai žmonės gyvena strese, o tai itin neigiamai veikia: norisi ir pulti, ir gintis, ir kažko saldaus, ir kartaus suvalgyti. „Blogėja virškinimas, organizme „atgula“ toksinai, kurie gali būti bet kurios ligos priežastis. Nemiga, antidepresantai…“ – vardija toliau. Ir tuoj vėl suranda senolių išminties perlą: žuvis genda nuo galvos. Yra žmonių, nuolat gyvenančių strese. „O juk tik ramiam vandeny dangus atsispindi. Greiti nusiraminimo būdai čia nepadeda – padėtis tik blogėja“, – sako pašnekovė. Svarbu žinoti, ko mums reikia iš tikrųjų. „Vėlgi reikia pagalvoti, ar mums visko reikia, kiek mes norime?“ – retoriškai klausia. Juk žmogui tiek nedaug reikia – dažnas pasakome. Nuolankumo trūksta. „Purkštaujame nuolat, o juk nuolankumas – tai ne orumo praradimas ar nusižeminimas“, – sako Asta. Klausia: „Kas geriau: ramus ar teisus?“ Anot jos, šie du žodžiai už parankės susikabinę nevaikšto. Rinktis mums patiems.
Daug žmonių, atėjusių į „Satviką“, prisipažįsta, kad dirba nemėgstamą darbą. „Bet jei skųsimės, kniauksime – nematysime atdaro lango“, – atkreipia dėmesį ji. Ir tik nuo mūsų pačių priklauso: musės ar bitės gyvenimą pasirinksime. „Ar blogio ieškosime, ar gėrio medų nešime“, – sako ji. Vėlgi pasirinkimas – mūsų pačių rankose, o nuo to ir sveikata priklauso.