Dineta Babarskienė
„Viskas prasidėjo jau prieš aštuonerius metus. Tuomet Jadzė atvyko į gimtadienį pas draugę, kuri vėliau irgi sutiko vaidinti: pabūti Kaziu, dabar Jane“, – prisimena jos. Dar buvo Orestinas ir Džildita, vaikų šventėse klounais apsirengia. „Su kaukėmis pradžioje vaidinome, tai buvo dar sunkiau, jau geriau dabar“, – sako jos. Anot pašnekovių, galėtų persirengti bet kuo, jeigu to prireiktų.
„Mes smėlio dėžėje žaidėme kartu“, – pasakoja. Čia, Gegutėje, gyveno Janės seneliai. Artisčių mamos draugavo. Čia vasaras leisdavo abi mergaitės. „Po 30 metų vienas berniukas, dabar jau vyriškis, lankelį man atpirko, kur kadais sulaužė – nepamiršau šito iki šiol“, – pasakoja juokdamasi Pranė.
Pirmiausia išsijuokia pačios, paskui jau kitus linksmina
„Svarbiausia, kad būtų kitaip nei kitų“, – sako artistės. Jei ką pamato internete, tai nenuteikia jų darbui. „Kol kas turime savų minčių, dar neišsisėmėme“, – sako jos. O jei jau, sakosi, išsisems, padarys pertrauką. „Bet viską laikas parodys“, – sako Janė. Tvirtai žino – nekopijuos. „Jaunesnės nebūsime, tai mums viskas tinka. Juk proanūkiai lakioja aplink“, – juokiasi moterys.
Kuriami vaidmenys – humoristiniai. „Kai matai besišypsančius žmones, viską pamiršti. Jų šypsenos – geriausias atlygis“, – tikina artistės. O talentas vaidinti iš kur? „Kritikos kol kas nesusilaukėme, bet jei kas geriau padarys, lai daro“,– teigia Janė prisipažindama, jog jos tikrai ne profesionalės. Išvis nežino, kaip čia po 30-ies taip nutiko, kad pradėjusios vaidinti. „Vaikystėje buvome lėtos. Verkdavome ir verkdavome, tad kas mus pažįsta, net netiki, kad taip gali būti, kad mes galime vaidinti“, – sako Janė, jai pritaria Pranė.
Jaudinatės prieš pasirodymus? „Jaudintis nebūna laiko“, – sako jos. Jau įprasta bendrauti su svečiais: ar jų 200 bendruomenių šventėje, ar 50 privačiame vakarėlyje.
Ar išvirs į verslą šie jų pasirodymai bent jau privačiuose vakarėliuose? Jos tik kvatoja sakydamos, kad apie užmokestį jos ir pačios dažnai pamiršta. „Kartą gavome tokį krepšelį, pilną kaimiškų gėrybių, kad net pačios buvome nustebusios“, – tikina. Anot jų, vargu, ar tai verslas – tai jau veikiau laisvalaikio praleidimas, kuriant gerą nuotaiką aplinkiniams. „Pačios užsidirbame. Gal nelabai reikia pinigų?“ – ir sako, ir svarsto Janė. Pranė sakosi, kad jos tiesiog džiaugiasi, kad kiti džiaugiasi, o ir sugrįžta apimtos euforijos. „Kuris žmogus kytras, tai neišleidžia tuščiomis. Būna, paskambina ir sako, kad pamiršo – neatsidėkojo“, – tikina artistės. Kaip pačios sakosi, jos juk artistės savamokslės, tai kokia čia kaina gali būti? „Viskas dar ateityje“, – vėl kvatoja moteriškės. Joms smagu vien dėlto, kad visi sužino apie Gegutę, žino, kad jos iš Gegutės kaimo.
„Jei viena rimčiau pakalba, tai kita linksmiau. Suki, apsuki temą ir gaunasi“, – sako Pranė. Artistės nerepetuoja. „Viskas gaunasi, nes suprantame viena kitą be žodžių, tik susižvalgome ir žinome, ką tuoj reiks sakyti“, – tikina Pranė. O iš kur tie juokeliai? „Visi juokai iš gyvenimo. Mums kada nors įvykę arba kažkam kitam“, – sako Janė. Anot artisčių, jos scenarijaus niekada nerašo. „Bandėme rašyti, neįgyvendiname. Nutarėme, kad nereikia“, – tikina jos. Janė ir Pranė – dzūkės, kalba tik dzūkiškai. „Ir tas labai traukia žmones“, – sako Janė.
Artistės niekur nesiviešino. „Negalvojome, kad to reikia“, – aiškina jos. Apie moteris daugiausia sužinota karantino metu, kai sumanė palinksminti žmones. Tuomet jos pradėjo kelti filmuotą medžiagą į Facebook‘ą: tai sveikindamos vyrus su Vyrų diena, tai žvejus su Žvejų diena. „Norėjome parodyti, kad gyvenimas tęsiasi, kad pas mus veiksmas vyksta: mes turime planų, idėjų“, – sako Pranė.
Anot Janės, jos net filmuojasi be jokių repeticijų – iš karto. „Nes būna, kad iš kito karto nepavyksta kaip pirmą. O ir laiko nėra“, – tikina jos. Ieško jos senovinių daiktų savo pasirodymams ir aplinkos, iš amžių glūdumų dar išlikusios. Kaip pačios sakosi, jei randa išmestus batus, tai jų joms būtinai gali prireikti. „Reikia visko: ir čeverykų ir uslanų, ir čemodanų“, – sako pašnekovės.
„Senovė ir paprastumas žavi žmones“, – tikina artistės.
Dabartinis Janės ir Pranės tandemas gimė prieš metus Gegutės kaimo bendruomenės šventėje „Derėk, obelėle“. „Atvykome į šventę kaip viešnios“, – sako moterys pridurdamos, kad tąsyk kaip ponios atvyko žirgais kinkyta karieta. Tuomet ir prasidėjo jų karjera krašto bendruomenių šventėse. Per Sekmines Janė ir Pranė po Gegutės kaimą bastėsi – kiaušiniene vaišino: senoviška su spirgučiais ir naujoviška su daržovėmis. Kaimo žmonės jas priima kaip savas, tad artistės sako, kad joms lengva vaidinti. Yra ir tokių gerbėjų, kurie su visais jų vaidintais personažais nuotraukų turi. „Jei viena pavargsta, kita imasi iniciatyvos. Taip papildome viena kitą“, – sako. Anksčiau jas žinojo tik draugai, giminės, pažįstami, kurie ėmė Jadzę ir Kazį, dabar jau Janę ir Pranę prašyti linksmai pasveikinti švenčiantį gimtadienį.
Važiuoja pusvalandžiui – užtrunka dvi valandas
Janė ir Pranė žavi visus. Kaip pačios juokiasi, esančios universalios: gali sutikti su duona ir druska, pasveikinti jaunavedžius kad ir ant piliakalnio. „Teko sveikinti ir trisdešimtmečio proga, ir 80 metų senolę“, – sako jos. Ir dabar dar juokiasi prisiminusios, kai toji močiutė pagalvojo, kad tai jos klasiokės, tik labai pasikeitusios. „Gėlių tuomet neturėjome, tai sustojusios pakeliui nupirkome iš vienos moterėlės“, – sako Pranė. „O kitą kartą bute vienai poniai įteikėme dovaną – labai nustebo, nesitikėjo“, – sako Janė.
„Būna, kad šventės dalyviai jų nenori paleisti. „Kartą iki saliutų išbuvome“, – sako Pranė. „O kartais jie nieko nenori daryti, tik už telefonų ir mus filmuoja“, – pasakoja Janė.
O ką vyrai sako, kad žmonos vakarėliuose iki vėlumos? „Vyrai veža dažniausia, vaikus močiutės prižiūri“, – tikina moterys. Anot jų, būna, kad jau atsisveikina, išeina ir vėl sugrįžta su dar didesniu pliūpsniu energijos, ir naujais juokais – visi nustemba, žiūri, kas čia dedasi.
Tiesa, Janės ir Pranės nieks nemato, kaip jos išties atrodo. „Mes niekad nematome šventės pabaigos, einame galvų plautis, nusirengti savo „sceninių“ drabužių. Be sceninių drabužių, šiukštu, mūsų niekas nemato“, – sako Janė. Jos atvyksta pasiruošusios savo vaidmeniui. „Persirengiame namie, tad mūsų net neatpažįsta. Kiti net netiki, kad tai mes“, – sako jos. Artistės pasakoja, kaip kartą persirengusios vyko sveikinti jubiliatės į pasienio ruožą, buvo sustabdytos pasieniečių, o jų išvaizda toli gražu ne tokia kaip dokumentuose. „Susikalbėjome“, – kvatoja entuziastės.
Jų įvaizdis, kaip pačios sako, tokios pilnos moteriškės, pavalgiusios. „Pasisiuvome dideles krūtines, užpakalius“, – sako Pranė. „Na, gal kada ir sulieknėsime, jei gerai pasportuosime su treniruokliais, sporto salę palankysime“, – juokiasi Janė. O anuomet Pranė sukarpiusi, kaip pati sako, kaldrą, tokias „gundančias“ moteriškas detales pasiuvusi. „Drūtos kaimo moteriškės esame“, – sako jos. Tik su medinėmis klumpėmis bevaikščiodamos kojų padus atmuša.
Mucinį darė ir labai valgė
Kartais artistės net atsisako kai kurių progų pavaidinti, nes, anot jų, visur negali suspėti, tad tenka atsisakyti. „Pirmenybę teikiame bendruomenei, o ir asmeninių reikalų juk atsiranda. Bet kada galime, tai mielai“, – tikina jos.
„Minčių daug, tik įgyvendinti neturime kur“, – tikina moterys. Žiemą Gegutės bendruomenės namuose šalta. Janė jau atrado sau kambarėlį, įkurtuves per Jonines šventė, mucinį darė, iš metalinių dubenėlių visi valgė. „Sakau iš tų pačių dubenėlių ir mucinį valgysite, ir tortą. Ir valgė – viskas gerai buvo“, – pasakoja Pranė. „Šventėje žmogui turi būti, kur atsisėsti, pavalgyti ir iš ko išgerti“, – sako Janė.
Jas žmonės puikiai priima – džiaugiasi ir vyresnioji Gegutės kaimo bendruomenės karta, ir jaunesnieji. Gegutės kaimo bendruomenei šiemet – 15.
Jos pasiryžusios edukacijas vesti, bet… „Vasarą žmonės užsiėmę, o žiemą šalta bendruomenės patalpose. O gaila“, – tikina moterys.
Spėjančios viską. „Ne vieną idėją rankoje laikome, bet nenorime girtis. Lai būna staigmena“, – sako Janė.
Ką tvirtai žino Janė ir Pranė, kad Gegutės kaimo bendruomenė kada nors turės gražius renovuotus bendruomenės namus. „Dabar bendruomenės namai buvusioje mokykloje. Reikia tik renovacijos“, – sako jos. O tuomet Janė ir Pranė ne tik edukacijų prigalvotų, bet ir į stovyklas pakviestų. „Stovykla – senjorams. Kodėl gi ne?“ – sako Janė.
Idėjos moterų, įgyvendinti padeda vyrai
„Visas mūsų idėjas padeda įgyvendinti mūsų vyrai ir kaimynas“, – pasakoja artistės. Mat dažnai prireikia ir vyriškų rankų. Viską jos daro už savas lėšas. „Kainuoja, bet mus tai veža“, – sako moterytės.
Jos daro ir dovanas. Neslepia, lazeriu per brangu, jo net neturi, graviruoja rankomis. „Pasėdi, panaktinėji, reikia. Mums patinka, mes ir darome“, – sako jos. Kodėl medžio graviravimas? „Nusipirkome įrankius, aparatą ir darome. Nusprendėme, kad mokame“, – sako jos. Anot pašnekovių, kai dovanoji, tai paima. „Bet per muges nupirko, tai reiškia, kad galime padaryti ir tikrai mokame“, – sako jos.
Pinigais nieko neskaičiuoja. „Bijome, kad labai baisiai gausis, tai geriau neskaičiuoti“, – sako moterys. Prisipažįsta, kad ir vyrams nesako, kiek išleidžia savo veikloms. „Visada, kai sveikiname žmogų, jam ir savo dovaną atvežame. Tai būna staigmena: ne vieną dovaną gauna“, – sako jos. Mezga, siuva – viską pačios, savo rankomis. „Kitą kartą gali padaryti iš nieko, tik reikia labai gerai apgalvoti“, – sako Janė. Mat jos dar ir stilingą aplinką bendruomenės šventėms sukuria – kitonišką, nematytą.
Vyrai viską padaro, ko jų moteriškos rankos nemoka, negali. „Padėklo reikėjo didelio su pasagomis – vyrai padarė, kabliuko mezgimui – kaimynas išdrožė“, – prisimena. Vyrai dirba išsijuosę. „Jei mano vyras išvykęs į reisą, tada draugės vyras gelbsti. Jei abu negali, tada kaimynas“, – sako dzūkės Janė ir Pranė. Anot jų, vienas visko nepadarysi. „Mūsų ir gimtadienio dovanos praktiškos: Pranei reikėjo siaurapjūklio, dovanojau. Kad turėtų, jei išsipjauti reikės ką“, – sako Janė pridurdama, kad ji tai turinti – vyras nupirko. „Dar kita dovana – žibintai, mat jų labai reikia“, – pasakoja Pranė. Moteris jau ir specializuotose parduotuvėse pažįsta, mat joms vis medžiagų prireikia. „Kol vyrai neveja iš namų ir nusukame nuo vaikų saldainių, tai darysime. O kai sakys, bobos, gana, tai tada matysime, kaip bus“, – sako Janė.
Janė – Vilma Sabaliauskienė, Pranė – Jurgita Ruckuvienė. „Mūsų draugystei Janė su Prane nepakenkė“, – sako juokdamasi Vilma. Bendrauja telefonais, sako, prieš renginius jie kaista. Jurgita gyvena ir dirba Druskininkuose, vaikų darželyje, kaimo turizmo specialybę yra studijavusi. Vilmos sritys – buhalterinė apskaita, verslo administravimas. Ji – iš Gegutės. Gyvenime jos visai ne artistės. Jų noras – Gegutės kaimą garsinti. „Yra ir kunigo Juozo Zdebskio muziejus, ir piliakalnis. Turi šis kraštas, ką parodyti. Dabar ir mes ten esame: Janė ir Pranė“, – sako šypsodamosi, tikindamos, kad nori išjudinti šį kraštą. Anot jų, kartais eina žmogus ir nemato, kad tas kelias gražus. Janė ir Pranė parodys, kad išties gražus.