Druskininkus savo profesinės karjeros startui pasirenka vis daugiau jaunų, gabių įvairių sričių specialistų. Juos žavi puiki gamta, gera miesto infrastruktūra, plačios veiklos galimybės ir nuoširdūs žmonės. Vienas iš tokių jaunų specialistų – neseniai Druskininkų pirminės sveikatos priežiūros centre darbą pradėjęs Kęstutis Juška. Iš Kauno kilęs, bet Dzūkiją pamilęs jaunas šeimos gydytojas dabar konsultuoja ir gydo mūsų kurorto žmones.
Su K. Juška kalbėjomės apie jo pasirinktą kelią, šeimos gydytojo misiją, keliones į Sibirą ir meškas.
– Esate kaunietis, mokslus baigėte laikinojoje sostinėje. Kas Jus atvedė į Dzūkiją?
– Atlikau internatūrą Lazdijuose, po rezidentūros vėl sugrįžau. Kelerius metus dirbau kaip medicinos gydytojas Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, tą ir dabar darau. Ir jau metus savarankiškai dirbu šeimos gydytoju.
– Kur dabar gyvenate?
– Gyvenu sodyboje šalia Veisiejų. Tiesa, nakvoti tenka įvairiose vietose – sodyboje, Kaune arba ligoninėje, kurioje budžiu.
– Kaip atsitiko, kad pasirinkote gydytojo profesiją, o paskui tapote šeimos gydytoju?
– Man visada patiko gamtos mokslai. Močiutė dirbo slaugytoja Kauno klinikose. Kai ji mane prižiūrėdavo, kartais nusivesdavo į darbą. Man medicina visada buvo įdomi. Dar vaikystėje skaitydavau liaudies medicinos knygas bei panašią literatūrą, susijusią su medicina. Šeimos gydytojo specializacija buvo sąmoningas pasirinkimas, jį vienintelį įrašiau į rezidentūros studijas.
Šeimos gydytojas yra pirmas asmuo, kuris pasitinka pacientą. Ši specialybė įdomi, nes apima daug medicinos sričių, o tai leidžia gydytojui nuolat tobulėti. Pas mane ateina žmonės, ne tik sunegalavę, bet ir su savo asmeninėmis problemomis. Išklausau jų sveikatos problemas ir asmenines bėdas.
Man kartais šeimos gydyto specialybė panaši į kunigo – gydai ne tik kūną, bet ir sielą. Tu tampi lyg šeimos nariu, nes nuolatos bendrauji, esi atsakingas už žmogaus sveikatą. Ir kartais apmaudu, kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių nėra galimybės padėti, pasiekti norimo rezultato. Nesigailiu, kad pasirinkau šeimos gydytojo specialybę – čia yra darbo tęstinumas, turi sekti paciento sveikatą nuolat. Man ši specialybė išsikristalizavo per šešerius mokslų metus.
– Kokių patirčių būta per šiuos savarankiško darbo metus? Ar sutapo įsivaizdavimas apie darbą ir realybė?
– Prieš stodamas į rezidentūrą, tariausi su jau dirbančiais šeimos gydytojais. Manau, kad čia yra daug pliusų – nėra naktinių budėjimų, apibrėžtos darbo valandos. Kadangi per rezidentūrą jau turėjau nemažai šeimos gydytojo darbo praktikos, tai, pradėjęs dirbti savarankiškai, nieko naujo nepamačiau. Gal tik susidūriau su naujais klinikiniais atvejais, kurių per rezidentūrą nepasitaikė.
– Kokios Jūsų darbų apimtys Druskininkuose?
– Dirbu ne visu etatu, per dieną priimu iki 20 ligonių. Tačiau pasitaiko dienų, kai jų būna 30, 40. Tai jau pakankamai daug.
– Ar pavargstate?
– Visko būna. Daug pacientų, daug rašymo. Dar konsultacijos telefonu. Kiekvienas pacientas nori dėmesio.
O aš ir pats nenoriu konvejerio, todėl kartais „nesutelpame į grafiką“. Tačiau man svarbu daugiau laiko skirti pacientams, kad konsultacija būtų kokybiška, o pacientas liktų patenkintas.
– Ar COVID-19 įnešė kokių nors korekcijų į Jūsų darbą?
– Ką gali diagnozuoti žmogui, kuris skundžiasi kosuliu, pakilusia temperatūra, turi kitų nusiskundimų? Juk daugelio ligų simptomai – tokie patys.
Pandemijos metu pradedi diferencijuoti, ar ligonis buvo susitikęs su giminaičiais, grįžusiais iš užsienio, ar bendravo su užsikrėtusiais COVID ir panašiai. Nėra specifinių simptomų būtent tai ligai, pagal kuriuos pasakytum, kad žmogus serga būtent koronavirusu. Tam reikalingas detalesnis ištyrimas.
– Ar Jums, kaip gydytojui, nėra baimės užsikrėsti? Juk per pandemiją labai daug Lietuvos gydytojų užsikrėtė šiuo virusu.
– Yra visko buvę. Per didelį darbo krūvį prarandi budrumą, bėgi bėgi ir suvoki, kad atsipalaidavai. Tada staigiai susigriebi, ir vėl viskas atsistoja į savo vietas. Saugausi, nes bet kokia virusinė liga pirmiausia kelia pavojų sveikatai.
– Jūs taip pat dirbate ir Lazdijuose. Kaip susiderinate darbo laikus?
– Ir Druskininkų, ir Lazdijų PSPC vadovai lanksčiai žiūri į darbo grafiką, padeda, suteikia laisvę rinktis. Mane džiugina modernus vadovų mąstymas. Jie turi daug planų ir idėjų. Vienas dalykas yra jų turėti, o kitas – įgyvendinti. Matau, kad jie ir padaro tai, apie ką kalba. Esu labai patenkintas Druskininkų poliklinikos kolektyvu.
– Su kuria šeimos narių grupe – vaikais, suaugusiaisiais ar senjorais – Jums bendrauti įdomiausia?
– Neskirstau pacientų pagal amžiaus grupes. Įdomiausi gal tie, apie kuriuos mažiausiai žinai, mažiausiai esi susidūręs. Tai padeda mokytis. Vyresnio amžiaus pacientams reikia daugiau dėmesio, daugiau psichoterapijos. Būna tokių pacientų, kurie pamiršta, ko atėję. Kai matai, kad žmogaus organizmas pavargęs, negali jam daug kuo padėti, kitaip jau nebus. Tada galvoji, kaip palengvinti jo gyvenimą.
– Kaip vertinate gydytojo konsultacijas telefonu?
– Kalbant telefonu, galima išspręsti nemažai problemų. Tačiau jis niekada neatstos gyvo bendravimo. Vien tik žmogaus pamatymas gali leisti suprasti, su kokia problema atėjo, daug ką gali įvertinti vien į jį pažiūrėjęs. Anamnezės rinkimas prasideda iškart, pacientui peržengus gydytojo kabineto slenkstį.
– Ar jaučiate interneto informacijos apie sveikatą poveikį, ar tai netrukdo darbui?
– Tikrai, žmonės prisiskaito visokių tekstų. Tada jiems turi paaiškinti, kodėl yra taip, o ne kitaip. O tada ir man pačiam tenka perskaityti tuos tekstus, kad galėčiau suprasti, apie ką jie kalba. O tai atima daug laiko. Informaciją reikia tikrinti. Bet kokią informaciją reikia vertinti kritiškai ir ją patikrinti.
– Ar būna, kad ateina pacientas ir sako: „daktaras Unikauskas sakė taip ir taip“?
– Pasitaiko tokių atvejų. Unikauskas yra profesorius, dėsto studentams. Ir man dėstė. Puikus gydytojas. Jeigu žmogui neramu ir jam kyla klausimų dėl profesoriaus kompetencijos, jis visada gali kreiptis į kitą specialistą tuo pačiu klausimu. Blogai, kai žmonės prisiklauso nespecialistų patarimų ir, atėję pas gydytoją, nurodinėja, kaip jam reikia dirbti. Geria visokius vitaminus, kurių kilmė neaiški – iš kažkur gavo, kažkas jiems taip patarė. Tada sakau, kad galėjo man paskambinti, būtume pasitarę.
– Koks pacientas Jums atrodo idealus?
– Sveikas (juokiasi). Gal tas, kuris sąžiningai vykdo gydytojo nurodymus, saugosi ir skiria daug dėmesio ligų prevencijai.
– Kokį save matote po penkerių metų?
– Negaliu žinoti, kas bus po penkerių metų. Norėčiau, kad per tą laiką susikauptų geras praktikos bagažas. Norėčiau pats echoskopijas daryti, įgyti kitokių įgūdžių.
– Ar į Kauną sugrįžti netraukia?
– Traukia, nes ten mano namai. Bet kadangi čia dirbu, o Dzūkijos kraštas man mielas, tai neskubu kur nors iš čia važiuoti. Sodyboje, atsikėlus ryte, džiugina grynas oras, o maudymasis ežere tonizuoja kaip stiprios kavos puodelis. Poilsiui po darbo čia – taip pat ideali vieta.
– Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?
– Lieka. Prižiūriu bites, žvejoju, fotografuoju, rašau straipsnius gamtos, kelionių temomis. Retai, bet pavyksta ištrūkti paburiuoti. Vasarą keliauju po Sibirą, kuriame dar galima rasti žmogaus nepaliestos gamtos, pažvejoti, sutikti Šiaurėje gyvenančių, klajojančių mažų tautelių. Sibire yra visko, ko reikia žmogui, norinčiam pailsėti nuo protinio darbo. Keliauju į tą pusę nuo studijų laikų, bet vis į kitą regioną. Dažniausiai važiuojame dviese, nes kompaniją sunku surasti – ten laukia šaltis, vargas, badas. Ne kiekvieno atostogų svajonė. Rudosios meškos Sibiro platybėse – dažnas mūsų palydovas. Apie jas ir susitikimus su jomis galėčiau pasakoti valandų valandas.
– Ar esate darboholikas?
– Manau, jog yra tam tikros ribos, kiek galiu ir noriu dirbti. Šiuo metu manau, kad per daug laiko praleidžiu darbe, bet galbūt dabar yra toks metas. Man patinka mano darbas ir kolektyvas, su kuriuo dirbu. Nelaukiu kuo greičiau ateinančio penktadienio, kad kuo greičiau išeičiau iš darbo. Žinoma, būna visko. Noriu pasakyti, kad man darbas nėra kančia, bet malonumas ir prasmė. Negalėčiau skirti viso gyvenimo veiklai, kurios nemėgstu. Tai būtų saviapgaulė ir beprasmybė. Juk beveik pusę savo gyvenimo mes pramiegame, kitą pusę pradirbame. Tai kas lieka?
Kalbėjosi Laimutis Genys,
savaitraštis „Mano Druskininkai“