Ramunė Tarandė
Prasidėjo adventas – susikaupimo, susilaikymo, apmąstymų ir ramybės metas. Ir didžiųjų žiemos švenčių laukimas. Laikas sau, namams ir šeimai. Kai turime apsivalyti ir atgimti iš naujo, atradę naujas vertes. Ir visai nesvarbu, ar kalbame apie archajines mūsų protėvių tradicijas, ar laikomės krikščioniško požiūrio – advento prasmė abiem atvejais labai panaši.
Advento prasmė
Lotyniškas žodis „adventus“ reiškia atėjimą. Krikščioniškoje tradicijoje tai 4 savaičių dvasinio susikaupimo laikotarpis, prasidedantis likus 4 sekmadieniams iki šv. Kalėdų, šįmet – lapkričio 29-ąją. Laikas laukiant Jėzaus gimimo, kuris švenčiamas per šv. Kalėdas, ypač sakralus ir išskirtinis. Atsisakoma triukšmingų linksmybių, skiriama daugiau laiko geriems darbams, atjautai, pasninkaujama. Prasidedant adventui uždegama pirmoji iš keturių advento vainiko žvakių – Pranašo arba Vilties žvakė.
Liaudiškoje tradicijoje adventas prasideda Šv. Andriejaus dieną, lapkričio 30-ąją. Buvo tikima, kad šią dieną meška gulanti žiemos miego. „Jei per adventą pradeda „sniegti“, oi, bus geri ir turtingi metai“, – porina Stasė Kvaraciejienė, Druskininkų kultūros centro folkloro ansamblio „Stadałėłė“ narė, geriausia Lietuvos pasakotoja. Kaip žinia, pirmadienį smagiai pasnigo.
Pasak Druskininkų kultūros centro etnografės Linos Balčiūnienės, anuomet tamsiuoju laikotarpiu senoliai stengdavosi gyventi ramiai ir taikiai, netrukdydavo vėlėms jokiais pokšėjimais ar triukšmingais darbais, supykę kuo greičiau taikydavosi ir atleisdavo, kad, sugrįžus saulei ir prasidėjus naujam metų ratui, galėtų jį pradėti švarūs ir teisūs. Norėdami likti saugūs, atlikdavo įvairias apeigas, turėjusias prišaukti saulę, užtikrinti žmogaus, jo turto apsaugą bei ateinančių metų sėkmę.
Ankstyvą sekmadienio rytą žmonės važiuodavo į rarotus – ankstyvąsias, dar prieš aušrą laikomas šv. Mišias. Rarotai – ypatinga advento puošmena. Bažnyčioje renkamasi prie Mergelės Marijos altoriaus, kur iškelta aukštai virš kitų ir gražiai papuošta degdavo Rarotų arba Rasotoji žvakė. Į šias Mišias būtinai ateidavo bent vienas žmogus iš kiekvienų namų, nes nedalyvavimas jose buvo laikomas dideliu apsileidimu. Tikėta, kad jei einant į rarotus nuraudonuos dangus, bus neramūs metai. Lijundra, gausus šerkšnas reiškė taikius, ramius laikus. Sutiktas vilkas ar jo pėdsakai – ženklas, kad kaime bus sušoktos vestuvės.
Draudimai tam, kad neapleistų sėkmė
Tamsusis advento laikotarpis gausiai apipintas visokiais draudimais, ribojančiais ūkinę veiklą ir dvasinį gyvenimą, kad tik nepakriktų visa pasaulio tvarka. Žmonėms rūpėjo, kad ir su gyvuliais sektųsi, ir javai bei kitos kultūros gerai užderėtų, nes tai nešdavo šeimai gerovę.
Šiuo metu laikomasi rimties, atsisakoma linksmų pramogų, pasninkaujama bent tris dienas per savaitę. Bažnyčioje netuokdavo ir į piršlius nevažiuodavo. Ilgai nedirbama, nes po vidurnakčio piktosios dvasios beldžiasi į langą, o kas pažiūri, tas neišvengia mirties. Negalima kirsti miško, nes ateinančią vasarą miškas blogai augsiąs, medžiai būsią gumbuoti. Tų, kurie draudimo nepaisydavo ir važiuodavo kirsti malkų, pakurtos krosnys imdavo staugti ir poškėti. Jei iš rąstų, nukirstų per adventą, pastatysi trobą, joje ims girgždėti ir vaidentis. Šiuo metu nepildavo pagalvių, kad žąsyčių ir kitų naminių paukščių varnos neišnešiotų, nekirpdavo avių, kad kito kirpimo vilnos netaptų kietos ir šiurkščios. Šis draudimas sietinas ir su senuoju lietuvių tikėjimu, kad po mirties žmogaus vėlė apsigyvena gyvuliukuose ir žvėreliuose, taigi, nevalia jų skriausti. Adventas – taikus metas.
Vakarojimai, dainos ir žaidimai
„Kai tik prasidėdavo adventas, – dalijasi prisiminimais Stasė, – nors didieji ūkio darbai būdavo baigti, pirmąją savaitę reikėdavo apsitvarkyt namuose, atlikti visus adventinius darbus, pasiruošt ateinančiom Kalėdom, o jaunimas rengdavo talkas.“
Jaunimas ir senimas rinkdavosi į didesnę pirkią, vakarodavo, giedodami giesmes ir drauge dirbdami įvairius smulkius darbus: moterys verpdavo, ausdavo, jaunimas padėdavo ištekančiai merginai ruošti kraitį – plėšydavo plunksnas pagalvėms, siūdavo marškinius, ausdavo juostas, vyrai vijo virves, pančius, drožė grėbliadančius. Pagiedoję Rožančių, mindavo mįsles, aptardavo praėjusios dienos ir būsimus darbus, dalydavosi naujienomis. Vaišindavosi ir bulvių koše. „Mėsos nebuvo galima valgyt, todėl bulvinę košę „apspirgydavo“ linų sėmenų aliejumi, ojėtau, iki šiol tą skanų kvapą jaučiu, – pasakoja Stasė. – Valgydavom mediniais šaukštais iš vieno puodo visi, su raugintais kopūstais.“
„Tik Dzūkijoje iki mūsų dienų išliko labai senoviškų ir ypač gražių advento dainų, kurias nesunku atkirti iš būdingų priedainių žodžių leliumoj, aleliuma, aleliuma rūta, aleliuma loda“, – pasakoja L. Balčiūnienė. Jose gausu mitinių vaizdinių: dainuojama, kad pasaulį sukūrė trys kibirkštėlės, iškritusios iš stebuklingo kriaušės medžio, o saulę ant savo devyniašakių ragų atnešė elnias. Advento dainos, liaudyje dažnai vadintos giesmėmis – lėto tempo, iškilmingos, pasižyminčios ramumu, santūrumu. Šokdami advento ratelius vaikinai ir merginos laikosi vieni nuo kitų atokiau, vengia vieni kitus paimti už rankų, sustoti į porą. Toks šokimas veikiau primena apeiginį veiksmą nei pasilinksminimą. Advento dainų, ratelių tematika daugiausiai susijusi su jaunimo, šeimos santykiais, ikivestuviniu laikotarpiu, piršlybomis ar vestuvėmis. Neretai dainose apie mergelę ir bernelį kalbama ne tiesiogiai, o per gyvūnų, augalų ar paukščių įvaizdį.
Jaunimui adventas visada būdavo atokvėpis nuo darbų, tačiau nusėdėti ramiai ilgą vakarą prie nuobodokų darbų būdavo sunku. „Tai jau nedėlion visi į ratelius eidavo, žaidimus varydavo, daugiausia žiedų dalydavo, pasodindavo kokį senų bobų, pletkų jai pripasakodavo, neteisybių, ale niekas nepykdavo“, – tęsia pasakojimą Stasė. Jaunimas žaisdavo „Aklą vištą“, „Voverėlę“, mušdavo žiužį, gaudydavo šešką. Beveik visiems advento žaidimams būdinga vaidyba arba teksto vaizdavimas judesiais.
„Pasilinksminimai buvo santūrūs, laikantis bažnyčios draudimų, jaunimas juose atsargiai žvalgydavosi sau poros, bet piršliauti pradėdavo tik po Trijų karalių“, – sako L. Balčiūnienė.
Tuo tarpu Stasė pasakoja, kad kartais jaunimas taip įsilinksmindavo, kad net lovos lūždavo: „Būdavo, bernai užpučia lempų ir grabija už mergų, kartais ir pabučiuoja, oi, tai spiegia tada visos! Bet didžiausias striokas būdavo, kai bernai sakydavo, kad dabar pažiūrės, iš kur papai dygsta.“
Burtai ir orų spėjimai
Advento laikas palankus ateities spėjimams ir burtams. Tikėta, jog Šv. Andriejaus nakties sapnai yra pranašiški – galima tikėtis susapnuoti būsimą sutuoktinį. Kad sapnai pildytųsi, reikėdavo laikytis tam tikrų sąlygų: visą vakarą su niekuo nesikalbėti, sukalbėti rožančių, po galva pasidėti vyriškas kelnes, po lova pasikišti dubenį vandens ir rankšluostį. Jei tąnakt nuskinta ir pamerkta vyšnios šakelė pražysdavo iki šv. Kalėdų, mergina galėjo tikėtis tais metais ištekėti.
Būrimais kliovėsi ir tie, kurie norėjo nuspėti būsimą metų derlių, klimato sąlygas. Gruodžio 4-ąją, Šv. Barboros arba Avelių dieną, šukuodavo aveles, nes jos reiškė šeimos gerovę. Gruodžio 6-ąją, Šv. Mikalojaus arba Arklių dieną, jiems nešdavo daug avižų, sočiai pamaitindavo, nes arklys buvo pagrindinė darbo jėga. Gruodžio 13-oji – Šv. Liucija, dar – Šviesos diena. Nuo šios dienos žmonės stebėjo, kokie bus kitų metų orai. Kokia gruodžio 13-oji – toks bus sausis, kokia gruodžio 14-oji – toks vasaris, ir taip toliau iki pat Kūčių.
Šventiniai turgūs
Anuomet advento metą paįvairindavo prieššventiniai turgūs: prekiauta šiltais drabužiais, kailinukais, megztomis pirštinėmis ir šalikais. Vykdavo dovanų mugė: bernas savo išrinktajai pirkdavo skarelę, karolius, kaspinus, o sau – kepurę, žiebtuvėlį, lenktinį peiliuką. Paskutinysis turgus prieš didžiąsias šventes – saldaturgis. Jame buvo įmanoma rasti visa, ko prireiks šventiniam stalui: medaus, spanguolių, aguonų, džiovintų grybų, gabalinio cukraus.
Advento pabaiga – Kūčios
Advento laikotarpis tęsiasi iki pat ilgiausios ir tamsiausios metų nakties – Kūčių. Šis laikas turi sulėtinti mūsų žingsnį, o ne išvesti iš proto nuo karštligiško niekniekių pirkimo. Šeimoje dalinkimės vidiniais dalykais, svajonėmis ramiai, be skubos. Pasirūpinkime tais, kurie kažko stokoja; parašykime laišką, paskambinkime žmogui, kuris mums brangus, atsiprašykime. Advento laikotarpis – saulėgrįžos laukimo metas. Vadinasi, ir naujų vilčių metas.