Sigitas Birgelis. Berznyke istorija mėgsta kartotis

Per pastaruosius keliolika metų Berznykas buvo lietuvių visuomenės dėmesio centre. Prie istorinio kelio Seinai–Gardinas nusidriekęs nedidelis miestelis yra viena seniausių šio krašto gyvenviečių. Tik 3,5 km jį skiria nuo Lietuvos sienos, 10 km nuo Seinų. Miestelio centrą sudaro XVI a. suformuota aikštė, kurioje stovi medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia. Berznyko pakraštyje yra Romos katalikų kapinės. Apie jas ir ten atgulusius Lietuvos savanorius kiek vėliau.
Berznyko pavadinimas yra labai senas, atėjęs iš jotvingių laikų. Pasak Punske gyvenančio kalbininko Algio Uzdilos, ši gyvenvietė vardą gavo nuo tarp beržynų tyvuliuojančio Berznyko ežero. Jotvingiai vietoj š, ž tardavę s, z, tad ir ežerą, o vėliau gyvenvietę pavadino Berznyku. Lietuvoje neretai dar ir šiais laikais vienas kitas Berznyką bando „sulietuvinti“, rašydami jį Beržnyku ar net Beržininku. Net nepagalvoja, kad taip elgdamiesi daro didelę žalą šios vietos istorinei atminčiai.
XV a. viduryje (1447 m.) buvo įkurta Berznyko parapija. Taigi ji yra viena iš seniausių šiame krašte. Tolesnė Berznyko raida susijusi su Perlomos girios vietininku Mykolu Pacu. Jam valdant, vyko sparti šio krašto kolonizacija. Pacas įkūrė dvarą, kurio pamatų likučiai, akmenys ir plytos dar atsekami ir šiandieną. Vėliau karalienė Bona išsirūpino Berznykui Magdeburgo teises (jas miestelis turėjo iki 1805 m.). Prie Paco dvaro iškilo bažnyčia, buvo pastatyta spirito varykla, malūnas, plytinė.
1560 m. Berznyke buvo 60 namų. Čia gyveno nemažai amatininkų: 10 mėsininkų, 5 kirpėjai, 5 kurpiai, 2 siuvėjai, 1 kalvis, 1 kailiadirbis ir 1 puodžius. Miestelis gerokai nukentėjo nuo karo su Švedija. Liko tik pusė gyventojų. Vėliau čia pradėjo kurtis lietuviai, mozūrai bei rusai, o nuo XVIII a. vidurio ir žydai. Iš pradžių jų buvo 8 šeimos, o po keliolikos metų jau 38 (Berznyke yra išlikusios žydų kapinaitės). 1797 m. Prūsijos miestų surašyme Berznykas minimas kaip karališkasis miestas, kuriame stovi 69 namai, yra 304 gyventojai. Valdininkas pažymėjo: „skurdi vietovė“.
Berznyke gyveno ir mirė garsusis pamokslininkas, pirmasis Vygrių vyskupas Mykolas Pranciškus Karpavičius (palaidotas Vygrių bažnyčios požemiuose).
Berznyko puošmena – 1833 m. pastatyta medinė bažnyčia. Jos išvaizda būdinga visai Užnemunei: platus fasadas, kampuose du bokštai. Bažnyčia turi nemažai apskritų langų bokštuose ir sienose. Kiti langai su smailiomis arkomis mena gotiką. Barokiški yra ažūriniai geležiniai kryžiai ant frontono ir ant bokštų. Priešais bažnyčią stovi graži medinė varpinė.

**
Iki 1795 m. Berznykas priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, vėliau Prūsijai, o nuo 1816 m. Rusijos imperijai. Dar XX a. pradžioje Berznyko apylinkėse daugiausia būta lietuvių. Ilgainiui jų gyvenamasis plotas siaurėjo. Kelerius metus čia sėkmingai mokytojavo rašytojas Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis, kuris bandė skleisti lietuvybę, tačiau lenkų spaudžiamas turėjo išsikelti į Lomžą.
XX a. pradžioje Berznyko parapijiečiai pareikalavo lietuviškų pamaldų. Seinų vyskupijos sprendimu lietuviškos ir lenkiškos pamaldos nuo 1904 m. vyko pakaitomis (kas antrą sekmadienį). Tai suerzino lenkus, kurie buvo linkę iš viršaus žiūrėti į lietuvius. Jie užpuldavo besimeldžiančius lietuvius, mušė juos lazdomis. Kartą lenkai pakėlė ranką ir prieš kunigą T. Banaitį, kuris procesijos metu nešė Švč. Sakramentą. Tuomet buvo sužeista 18 lietuvių, 4 iš jų sunkiai.
Lenkai ypač nekentė lietuviams palankaus Berznyko klebono Adomo Lastausko. 1919 metų pabaigoje jį suėmė ir kaip didžiausią piktadarį su durtuvais nuvarė į Seinus. Po šio įvykio jis buvo iškeldintas į Lietuvą ir paskirtas Šilavoto klebonu. Čia ir mirė.
Po kraujo praliejimo Berznyko bažnyčia buvo uždaryta, o jos kunigai iškelti į kitas parapijas. Lenkai nenorėjo nusileisti. Jiems geriau buvo visai neturėti bažnyčios, nei kad joje melstųsi lietuviai. Tuomet vyskupijos valdytojas priėmė sprendimą atskirti parapijos dalį ir ten, kur buvo lietuvių dauguma, įsteigti parapiją Kučiūnuose.
Nepriklausomybės kovų laikais Berznykas virto kautynių vieta. 1920 IX 22 lenkų I brigada puolė Berznyką. Jį gynė karininko K. Skirpos vadovaujamas Lietuvos kariuomenės 5-asis pėstininkų pulkas. Kautynės vyko į pietus nuo miestelio. Lietuviai pirmuosius lenkų puolimus atrėmė. Narsiai kovėsi lietuvių šarvuotis, kuriam vadovavo kapitonas Kazys Musteikis (vėliau generolas, krašto apsaugos ministras). Tačiau lenkų pajėgos buvo stipresnės. Jie apsupo Berznyką ir galop jį užėmė.
Berznyko parapijos kapinėse buvo palaidota apie 10 lietuvių karių. Čia ilsisi leitenantas Petras Saldukas iš Kalvarijos,
Tadas Geležinis, Kazys Liutinskas, Silvestras Petkevičius, Abraomas Zibermanas… Daug karių palaidota mūšio lauke. Lietuvos savanorių palaidojimo vietos ilgą laiką buvo užmirštos. Lietuviai bijojo prie jų prieiti. Nors dar septintajame dešimtmetyje Visų šventųjų išvakarėse laukuose sužibdavo daugybė žiburių.
Pasikeitė laikai. Seinų lietuviai įsidrąsino, pradėjo rinkti aukas Seinų savanorių kapams sutvarkyti. Savo aukomis daug prisidėjo Punsko krašte gimęs Vytautas Pečiulis iš Kanados. Darbu talkino vietiniai lietuviai.
2005 m. Berznyko kapinėse pradėta restauruoti Lietuvos savanorių kapus. Suvalkų skyriaus vyr. architektas J. Mackievič už duotą leidimą buvo įskųstas prokuratūrai. Skundą dėl įvykdyto „nusikaltimo“ Suvalkų rajono prokuratūrai įteikė Suvalkų regione veikiančios karo veteranų organizacijos. Greta lietuvių karių palaidojimo vietos per vieną naktį iškilo Panerių žudynėms skirtas obeliskas, ant kurio parašyta: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941–1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje…“
Panerių monumentas nuo pat pradžių turėjo įžeidinėti lietuvius bei niekinti ten palaidotus lietuvių karius. Greta Lietuvos karių palaidojimo vietos kaip grybai po lietaus dygo nauji paminklai bei atminimo lentos, buvo statomos akmeninės plokštės – įvairios formos, spalvos ir dydžio. Naujai pastatytų monumentų įrašai skelbia, kad „negalint įamžinti 1920 m. Lenkijos karių žygdarbio Baltarusijoje ir Lietuvoje, čia supilama žemė iš Druskininkų, Gardino, Lydos, Vosyliškių, Volkovysko, Slonimo, Baranovičių kovos laukų“. Kiekvienai vietovei pagaminta atskira akmeninė lenta su jos pavadinimu ir kovų data.
To buvo negana. Po metų kitų kapinių patvoryje buvo pastatytas paminklas, skirtas „užpuolikams“ (suprask, Lietuvos kariams). Paminkliniame akmenyje įrašyta: „Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“.

Lietuvos Seimo narys Vytautas Juozapaitis, apsilankęs Berznyko kapinėse, rašė:
„Bent sykį ten (Berznyke – aut.) pabuvoję akimirksniu supras mano nerimą ir nusivylimą dėl Lenkijos valstybės toleruojamos veikos, kurios pavadinti kitaip nei nesantaikos tarp mūsų tautų ir valstybių kurstymu neišeina. Kaip ir nepavadinsi atsitiktinumu obeliskų, ant kurių iškalti lietuvių tautą niekinantys ir žeminantys tekstai, atsiradimo: net neprofesionalui akivaizdi architektūrinė koncepcija nebūtų įmanoma be vietos valdžios palaiminimo. Na, o vietos parapijos klebono iniciatyva kapinių kampe pastatytas kryžius ir piktžolėmis apaugęs paminklinis akmuo, kuriame lietuvių savanoriai pavadinti „raudonosios armijos padaliniu“, parodo ne tik oficialios valdžios, bet ir bažnyčios tarnų požiūrį į katalikus, kuriuos, nepaisant krikščioniškojo mokymo, skirsto pagal tautybę ne tik gyvuosius, bet ir amžinybėn išėjusius, kurių negerbti galėtų nebent šėtono tarnai…“
Lietuvos savanorių kapų Berznyko kapinėse paminklinio antkapio autorė, skulptorė Dalia Matulaitė tikino: „Man nesuprantamas toks dalykas: Lietuvos savanorių kapai apstatyti paminklais žmonėms, kurie ten nėra palaidoti. Tai buvo daroma, matyt, norint visą laiką mums trukdyti. Laimei, aš nedalyvavau visame mūsų paminklo derinimo procese, tik iš derybininkų žinau, kokie buvo daromi sunkumai, kiek būta problemų.“
Vygaudas Ušackas, Lietuvos užsienio reikalų ministras, duodamas interviu interneto portalui punskas.pl, kalbėjo: „Man keistai atrodo Panerių paminklas greta Lietuvos savanorių kapų. Šis monumentas meta šešėlį ant mūsų istorijos. Kiek žinau, iš Seinų nebuvo išsiųsti lenkai į Panerius ir jie ten nebuvo kankinami ir žudomi. Panerių paminklas turėtų būti pačios lenkų bendruomenės sąmoningumo klausimas. Patys lenkai turėtų susivokti ir kritiškai įvertinti jo buvimą toje vietoje.“
Lenkijos lietuviai Berznyko kapinių reikalu kreipėsi ir į apaštalinį nuncijų Lenkijoje, informuodami jį, kad Berznyko kapinėse niekinamas čia palaidotų lietuvių karių atminimas bei skatinama tautinė nesantaika. Pasak laiško signatarų, kiekvienas karys, atidavęs gyvybę dėl savo tėvynės, yra vertas katalikiškos atjautos ir dvasios ramybės.
Prie laiško buvo pridėta 11 nuotraukų (su aprašymais), kuriose įamžinti lietuvių karių kapai ir paminklas bei visi juos supantys paminklai.
Lietuviams priešiškų veiksmų Seinų krašte būta nemažai. Prieš 30 metų ant Seinų namų sienų „puikavosi“ užrašai: „Litwini do gazu“ („Lietuviai į dujų kameras“), Seinų mieste įsikūrus konsulatui, buvo suplėšyta Lietuvos vėliava ir išniekintas Lietuvos herbas, o pastačius „Žiburio“ mokyklą – išdaužyti langai. Seinų vyskupų rūmuose, kur yra gyvenęs vysk. Antanas Baranauskas, veikia muziejus, pavadintas antilietuviškumu pagarsėjusio vyskupo Romualdo Jalbžykovskio vardu, Seinų bazilikoje kabo priešiškos lietuviams lentos: vadinamajam Seinų sukilimui bei kun. S. Rogovskiui – atkakliam lietuviškų pamaldų Seinų bazilikoje priešininkui.
Per pastaruosius keletą metų emocijos dėl „Panerių“ obelisko ir kitų monumentų gerokai aprimo. Lenkų visuomenė pradėjo nepritarti neapykantą skatinantiems veiksmams, o jų skelbėjams savivaldybės rinkimuose parodė raudoną kortelę. Tie poslinkiai džiugina. Tačiau Berznyko kapinėse – viskas kaip ir buvę.
Reikia bent kartą gyvenime, būtinai reikia užsukti į Berznyką pagerbti čia palaidotų Lietuvos karių atminimą, pajusti savyje susipynusius jausmus: meilę, neapykantą, nostalgiją, bejėgiškumą, tikėjimą Dievu ir amžinuoju gyvenimu, pasididžiavimą ir pagiežą.