(Apysaka „Lyno uodega“, 2 dalis)
Aidas Kelionis
Kitas upės krantas, į kurį sulaukęs valties norėjo persikelti berniukas, dar praeitą vasarą priklausė Lenkijai, kuri čia šeimininkavo pora dešimtmečių. Sovietai užėjo 1939 metų rugsėjo mėnesį. Dabar buvo 1940-ųjų rugpjūtis. Sovietams priklausė jau ne tik Druskininkai, bet ir visa Lietuva. Į ją bolševikai įžengė prieš pora mėnesių – birželio penkioliktą. Užsisvajojęs berniukas greičiau išgirdo nei išvydo valties dugną čiuožiant pakrantės smėliu. Stvėręs pintinę su žuvimis, įšoko į valtį. Medinis laivelis, irklu atsistūmus nuo dugno, nučiuožė vandens paviršiumi. Žmogelis irklavo lėtai, nuo jo kaktos tekėjo prakaitas, vis kilsteldamas baltų baltinių rankovę, nusibraukdavo sūrius lašus nuo kaktos. Kitame krante berniukas padėkojo už plukdymą ir išlipo iš valties su pintine rankoje. Toli eiti nereikėjo ir netrukus jis atsidūrė pakrantės aikštelėje, kur jau buvo nedidelis būrelis žmonių, prekiaujančių žuvimis. Pirkėjų buvo daugiau nei pardavėjų. Berniukas visus pasisveikino, išsirinkęs vietą, pastatė ant žemės pintinę ir atsistojo šalia. Pirkėjos buvo vien moterys – rusės poilsiautojos. Viena kita vis prieidavo prie berniuko. Šis, nudengęs maršką, dengiančią pintinę, parodydavo jos turinį. Žuvis greitai išpirko, teliko vienas lynas, pats didžiausias. Žuvis gulėjo dilgėlėse ir nuo didelio karščio bei oro trūkumo buvo apspangusi ir vos žiopčiojo sunkiai gaudydama orą. Viena iš vėliau pasirodžiusių poilsiautojų priėjo prie berniuko ir paprašė atidaryti pintinę. Pasilenkusi prie pat jos, klustelėjo: „Nie voniūčiaja slūčiajno?“ Lynas tuo metu aukštai pašoko ir uodega mostelėjo rusei per veidą. Aplinkiniai pradėjo garsiai juoktis. Rusė paraudo, bet greitai ir pati nusišypsojo. Berniukas, įdėjęs paskutinį lyną į jos maišelį, paėmė pinigus. Artėjo vidurdienis ir saulė jau kybojo aukštai, o karštis darėsi sunkiai pakeliamas. Prekeiviai, pardavę šiandien anksti ryte pagautas žuvis, išsiskirstė. Berniukas iš kelnių kišenės išsitraukė nosinę ir į ją suvyniojo gautus pinigėlius, įsidėjo į marškinių kišenėlę prie pat širdies ir ją užsegė. Berniuką labai troškino, bet jis nutarė dar pakentėti ir atsigerti iš miško šaltinio. Pakrantėje sulaukęs valties, buvo perplukdytas į kitą pusę. Sumokėjo už kelionę Nemunu ir atsisveikinęs bei padėkojęs jau su tuščia pintine nuėjo prie krūmų. Išsitraukė dviratį, ant bagažinės pritvirtino pintinę ir pradėjo minti pedalus. Netrukus atsidūrė miške. Važiuoti atgal buvo dar sunkiau. Stiprus ir šiltas vasaros vėjas pūtė į veidą, be to, tvyrojo didesnis karštis nei ryte. Prakaitas pylė kaip pirtyje. Vėjas kiek džiovindavo permirkusius baltinius ir kepurėlę. Berniukas stengėsi važiuoti pasilenkęs, kad nors kiek sumažėtų vėjo pasipriešinimas. Lyg keleivis per dykumą, bet ne Sacharos, o Dzūkijos miškų smėlynus, norėjo kuo greičiau pasiekti oazę – pusiaukelėje esantį šaltinį. Sausoje burnoje kaip šieno kuokštas styrojo liežuvis, prakaitas lašėjo į akis. Privažiavęs šaltinį, metė dviratį ir puolė godžiai gerti. Tokio skanaus vandens buvo ragavęs tik kelis kartus per savo dar neilgą gyvenimą.
(bus daugiau)