Nors lietuviai laikomi ta tauta, kuri nelabai moka juoktis iš kitų ir savęs, tačiau pas mus vis dar yra dailininkų, kurie sugeba mus prajuokinti savo sukurtomis karikatūromis. Vienas iš jų – varėniškis Adomas Žilinskas, dirbantis dailininku Varėnos kultūros centre. Jo karikatūras gali pamatyti ne tik Lietuvos ir užsienio parodų lankytojai, bet ir „Dzūkų žinių“ skaitytojai. Adomas – tas žmogus, kurio šmaikščios karikatūros papildo mūsų savaitraščio tekstus.
Nors per pandemiją rizikinga juokauti, tačiau viena organizacija, vienijanti šalies juvelyrus, būtent, per karantiną surengė karikatūrų COVID–19 tema konkursą. O mielas varėniškis Adomas šiame konkurse laimėjo trečiąją vietą. Sveikindami „Dzūkų žinių“ bendradarbį su laimėjimu, nusprendėme su juo pasikalbėti ir sužinoti, kodėl jis tapo karikatūristu, kodėl ir iš ko juokiasi savo piešiniuose.
– Adomai, kada atsiradote Varėnoje ir kaip tapote karikatūristu?
– Varėnoje esu nuo gimimo, tai mano kraštas. Mokiausi dailės, tačiau karikatūros pagrindų niekas nedėstė, pats užsikabinau. Net tie kolegos, kurie baigė grafikos studijas, nesugebėdavo įkąsti karikatūros. Manau, jog karikatūra – sunki meno šaka. Viskas prasidėjo sovietmečiu, buvau padorus, mačiau visuomenėje esančius negerus dalykus ir, perleidęs per emocijas ir filosofinius apmąstymus, perkeldavau juos į karikatūras. Juk daugelį dalykų liežuviu pasakyti būdavo negalima, o piešti niekas nedrausdavo. Karikatūristas turi būti tam tikra prasme ligonis, filosofas ir humoristas vienu metu. Man pradėjo sektis, 1979 metais parodose pasirodė pirmieji mano darbai.
– Jūsų karikatūrų personažai dažnai būna labai ploni žmonės, o prie piešinių nėra tekstinių prierašų. Ar tai Jūsų stilius?
– Na, aš pats esu kūdas, tai gal ir mano karikatūrų personažai ploni. O kai dėl tekstinių prierašų, tai jų sąmoningai nerašau, nes noriu, kad žmonės, žiūrėdami į karikatūras, patys galvotų ir improvizuotų.
– Ar daugelyje parodų teko dalyvauti?
– Kadangi jau daug metų piešiu, tai ir parodų skaičius tikrai didelis. Mano darbai buvo eksponuojami visoje Lietuvoje, taip pat Prancūzijoje ir kitose šalyse. Kasmet, balandžio 1-osios proga rengiame Lietuvoje karikatūrų parodas, tai visada ten būna ir mano darbų. Esu Karikatūristų asociacijos narys. Turiu nemažą savo darbų archyvą.
– Kas yra Jūsų karikatūrų personažai, kokias temas gvildenate savo darbuose?
– Žinoma, temos priklauso nuo tos dienos aktualijų, kartais užkabina per televiziją ar internete išgirsta frazė. Žinoma, koronaviruso tema buvo aktuali, tačiau jau nusibodo. Kai pasibaigs karantinas, bus linksmesnis gyvenimas ir daugiau temų karikatūroms. Dažnai karikatūrų objektu tampa valdžios sprendimai ar konkretūs politikai. Šie nelabai mėgsta būti pajuokiami. Bet, jei atėjai į politiką, tai turi susitaikyti su tuo, jog gali tapti pajuokos objektu. Tik Česlovas Juršėnas nebijo karikatūrų, jis visada lankosi mūsų asociacijos parodose. Jaunimas karikatūrose nori būti gražus. Kai gaunu užsakymus nupiešti karikatūras, tai temą nurodo užsakovas.
– Ar iš visko galima juoktis?
– Turiu tam tikras mandagumo ribas. Niekada negaliu juoktis iš žmonių su negalia ar pajuokti žmogaus fizinius trūkumus.
– Kaip vertina Jūsų užsiėmimą artimieji ir draugai?
– Vieni – teigiamai, kiti – pavydi, o treti įsivaizduoja, jog mano užsiėmimas – nerimtas menas. Jei esi neišsitepęs dažais, tai nekoks dailininkas.
– Kaip leidžiate karantiną?
– Dviese, su žmona. Pajuokaujam, pasipykstam ir gyvenam. Dar kartais gitara pabrazdinu.
– Teko girdėti, jog visai rimtai muzikuojate?
– Groju nuo pat mažens, nuo tada, kai dar gitara buvo laikoma kapitalizmo blogybe ir saugumiečiai jas atiminėjo.
– Ką grojate?
– Viską, kas patinka, bet ypač dievinu bliuzą. Kartu su kolega Irmantu mėgstame dviese pagroti, kartais ir restorane pamuzikuodavome. Groju, kad širdžiai būtų geriau. Kai baigsis karantinas, tikrai koncertuosiu. Ir piešiu karikatūras. Kad būtų visiems linksmiau.
– Ačiū už pokalbį. Šmaikščių karikatūrų ir gero bliuzo!
„Dzūkų žinių“ informacija