(Apysaka „Lyno uodega“, 3 dalis)
Aidas Kelionis
Dvi mažos mergaitės ir berniukas žaidė miško aikštelėje netoli namų. Visi trys vis dairėsi į kelią laukdami sugrįžtančio brolio, kuris šiandien ryte dviračiu išvažiavo parduoti žuvų. Vaikai basi bėgiojo sausomis samanomis ir spygliais. Žaidė gaudynių. Broliukui buvo ketveri metukai ir vyresnės sesutės būtų lengvai nuo jo pasprukusios. Bet nebėgo visu greičiu ir leisdavo mažyliui jas sučiupti. Nors buvo beprotiškai karšta, vaikai bėgiodami krykštavo ir neatrodė pavargę. Staiga viena iš sesučių pastebėjo dviračiu grįžtantį brolį ir iš visų jėgų sušuko: „Vytukas grįžo! Vytukas grįžo!“ Visi trys pasileido keliuku jo pasitikti. Pamatęs ir išgirdęs rėkaujančius mažylius, berniukas sustojo ir nulipo nuo dviračio. Prie jo pribėgę sesutės ir broliukas net šokinėjo iš džiaugsmo. Kiekvienas stvarstė jį už rankų ir stengėsi prisiglausti. Berniukas užsodino mažą broliuką ant dviračio ir visi patraukė namo. Nukėlęs broliuką ir dviratį atrėmęs į tvorą, Vytas nuėmė tuščią pintinę. Žvilgtelėjęs į kiemą, pamatė pavėsyje sėdintį tėvuką, kuris prisimerkęs žiūrėjo į grįžusį sūnų ir papsėjo iš medžio išdrožtą pypkę. Sūnus atsisegė marškinių kišenėlę ir ištraukė nosinę. Išvyniojęs paėmė pinigėlius. Priėjęs juos sudėjo į tvirtą ir sudiržusį tėvo delną. Abu pasišnekėjo apie kelionę ir prekybą žuvimis. Tėvas santūriai pagyrė sūnų. Vytas, užėjęs į trobą, šnektelėjo su mama ir, pasiėmęs rankšluostį, patraukė maudytis į netoli namų telkšantį Vidugirio ežerą. Sesutės ir mažasis broliukas taip pat užsimanė pasipliuškenti. Mama leido jiems eiti su vyresniu broliu. Vytas buvo įpratęs rūpintis mažesniaisiais. Keturiese miško takeliu nuėjo maudytis. Netrukus medžiai praretėjo ir saulėje sublizgėjo nuostabiai mėlynas ežeras, apsuptas didelių pušų. Vytas liepė palaukti pakrantėje. Įsibėgėjęs mediniu liepteliu, aukštai pašoko ir stačia galva nėrė į vandenį. Esantys krante pradėjo laukti, kada brolis iškils į vandens paviršių, o šis niekaip nesirodė. Pagaliau išniro jo galva ir mažyliai pradėjo linksmai šūkauti. Vytas ilgokai plaukiojo mėgaudamasis vėsaus vandens teikiama palaima ir su kiekviena minute praleista ežere tirpo jo nuovargis. Sesutės ir broliukas nekantravo kuo greičiau maudytis, bet žinojo, kol brolis nebaigs maudytis, kelti koją į vandenį nevalia. Ežere palikęs šios dienos kelionės nuovargį, Vytas išbrido į krantą ir trumpam prigulė ant tiltelio. Saulė greitai nudžiovino šlapią odą, tik plaukai dar buvo kiek drėgni. Atsipūtęs paragino mažylius bristi į ežerą. Sesutėms leido pasinerti iki krūtinės – jos jau neblogai plaukė, o mažą broliuką prižiūrėjo pats. Mažylis buvo ir taip laimingas galėdamas pliuškentis kelių pėdų gylyje. Jiems ilgokai pasimaudžius ir sugrįžus į krantą, Vytas, vėl pajutęs alinantį popietės karštį, dar kartą nėrė į ežerą. Paplaukiojęs išlipo ir visi drauge patraukė namo. Šiandien buvo dar nepietavę ir jeigu prieš maudynes apetitą slopino karštis, tai dabar užsinorėjo valgyti. Vytas ant rankų paėmė broliuką, kuris po maudynių pasidarė mieguistas. Šis padėjo galvą broliui ant peties. Netrukus užsimerkė ir iš burnos nutįso seilė. Vytas nusišypsojęs tyliai sesutėms pasakė, kad broliukas jau miega. Priėjus namus, nunešė miegantįjį ir atidavė į mamos rankas. Troboje buvo maloniai vėsu. Vaikai apspito stalą, tikėdamiesi ant jo rasti gabalėlį duonos ar kąsnelį lašinių. Mama, paguldžiusi mažylį, pasakė, kad netrukus bus pietūs, ir liepė vaikams trumpam išeiti į lauką. Vytui atsisėdus pavėsyje ant suoliuko, sesutės sutūpė šalia ant žemės. Jos paprašė, kad brolis papasakotų apie šios dienos kelionę į Druskininkus. Vytas neskubėdamas pradėjo, o sesutės susidomėję gaudė kiekvieną jo žodį.
(bus daugiau)