(Apysaka „Lyno uodega“, 4 dalis)
Aidas Kelionis
Mama atidarė trobos langą ir šūktelėjo vaikams, kad eitų valgyti. Du kartus nereikėjo sakyti, nes šie greitai nulėkė į virtuvę. Stalo gale jau sėdėjo tėtė. Vaikai susėdo ant kėdžių ir sužiuro į mamą, kuri nuo židinio nuėmė didelė keptuvę ir priėjusi prie stalo į kiekvieno dubenėlį pradėjo dėti gražiai apskrudusius vėdarus. Paskui iš mažesnės keptuvės juos apkrovė spirgučiais. Visiems įdėjusi ir pati atsisėdo. Tėtė sukalbėjo maldą ir padėkojo Aukščiausiajam už maistą, kurį šiandien ruošėsi valgyti. Jam pabaigus visi persižegnojo. Vaikai buvo ne juokais praalkę, tad vėdarus dorojo labai greitai. Vyravo tyla, tik buvo girdėti jų čepsėjimas ir sriūbtelėjimai, kai kas nors iš puodelio atsigerdavo rūgpienio. Suvalgiusiems mama įdėjo dar. Netrukus vienas po kito vaikai sotūs atsilošė. Pavalgę neskubėjo eiti nuo stalo ir tingiai šnekučiavosi. Mama atsistojusi pradėjo nurinkinėti indus. Vaikai ir tėtis nuėjo prigulti, nes nuo skanaus ir sotaus valgio apėmė snaudulys, o lauke tvyrojo neišpasakytas karštis. Mergaitės dviese atsigulė į vieną lovą, Vytas tame pačiame kambaryje į kitą. Brolis, kurio lova buvo prie pat lango, pasivertė ant šono ir pradėjo žiūrėti į saulės kepinamas pušis. Langas buvo praviras, o medžiai nuo stiproko vėjo ošė kurdami nuostabią muziką. Netrukus Vytas užsnūdo. Miegodamas dieną niekuomet nesapnuodavo, bet šiandien pasitaikė išimtis. Karštą popietę jį aplankė keistas sapnas. Jis keliuku vėl važiavo parduoti lynų, bet stipriai mindamas pedalus nei kiek nepasistūmėjo į priekį. Kažkas jį vijosi, sėlino už nugaros. Kad ir kaip stengėsi, negalėjo pabėgti nuo persekiotojų. Viskas aplink buvo raudonos spalvos. Dangus ir saulė, pušys, keliuko smėlis. Kai kažkas prie jo priartėjo ir jau ruošėsi čiupti, prabudo. Apsidžiaugė ir atsiduso pamatęs įvairiaspalvį ir gražų pasaulį. Delnu perbraukė prakaito lašeliais išpiltą kaktą. Išsitiesęs nutarė dar pagulėti keliolika minučių. Sesės dar miegojo – viena iš jų kartais pradėdavo garsiai šnopuoti. Atsibodus gulėti Vytas atsisėdo ir nuleido kojas ant grindų. Nuėjo į lauką ir iš šulinio pasisėmė šalto vandens. Sriūbtelėjo porą gurkšnių tiesiai iš kibiro. Šaltas vanduo net užėmė kvapą. Viena ranka prilaikydamas kibirą jį palenkė, o kita apsišlakstė veidą. Atsisėdęs pavėsyje pradėjo dairytis po kiemą. Mama džiaustė skalbinius ir vargu ar po pietų nors šiek tiek buvo prigulusi. Staiga pro duris garsiai juokdamasis išbėgo broliukas ir kiek įkabindamas pasileido link Vyto. Pribėgęs iš visų jėgų jį apkabino. Vytas ilgokai nepaleido broliuko iš glėbio, glostė jo plaukus. Paskui mažylis pradėjo rankyte rodyti į mišką. Vyresnysis atsigręžęs pamatė iš jo pareinant dar dvi savo seseris. Viena už jį buvo vyresnė, kita pora metų jaunesnė. Nors jau dvi savaites nebuvo iškritę nė lašo lietaus, šiandien vos prašvitus jos išėjo į mišką pažiūrėti, ar dar yra mėlynių. Su savimi nešėsi po nedidelį kibirėlį. Kieme priėjusios prie brolių parodė jų turinį. Kiekviename buvo po kelis litrus uogų. Mažylis ištiesęs ranką pagriebė saujelę. Pradėjo čiaumoti ir liežuvis, dantys ir lūpos nusidažė mėlyna spalva. Sesės nuėjo valgyti palikusios broliams puodelį uogų. Nors dangus buvo giedras ir nesimatė nei vieno debesėlio, lauke pradėjo darytis tvanku. Panašiai kaip prieš didelį lietų ar audrą. Lietaus buvo seniai laukiama tikintis, kad po jo miškas atsigaus ir atsiras ne tik grybų, bet pagausės ir uogų derlius. Tolumoje nudundėjo griaustinis ir broliai dar kartą pažvelgė į dangų. Per dvi sausros savaites ne kartą toli griaudė, bet lietus vis aplenkdavo vienkiemį ir jo apylinkes prie Vidugirio ežero.•
(bus daugiau)