Dineta Babarskienė
Stebuklai atsiranda mūsų gyvenime, regis, iš nieko… Prieš Velykas turime kuo pasidžiaugti net tokiu itin nelengvu metu.
Penktokė – viena geriausių kiaušinių margintojų Lietuvoje: kiaušinius margina ne tik prieš Velykas
Pakalbinta Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos Aštriosios Kirsnos pagrindinio ugdymo skyriuje besimokanti Kornelija Smirnovaitė sakėsi, kad kiaušinius marginanti kone visus metus. „Na, tik žiemą mažai kada prisėdu, nes noriu pajusti tikrą žiemos grožį, o šiaip kiaušinius marginu beveik visus metus“, – tuoj paaiškina penktokė. Patikina, kad nenorinti žiemą jaustis lyg jau pavasaris būtų, todėl šiuo metu kiaušinius margina retai.
Korneliją drąsiai galima vadinti profesionale, tikra kiaušinių marginimo meistre, mat ji kiaušinius pradėjo marginti dar besimokydama antroje klasėje. „Pabandžiau, gana gražūs gavosi“, – prisipažįsta ji. Dabar Kornelija – viena geriausių kiaušinių margintojų visoje Lietuvoje. Lietuvos moksleivių liaudies dailės konkurse „Sidabro vainikėlis“ ji užėmė antrą vietą, jau nekalbant apie tai, kad rajone ji buvusi ne vieną kartą pirma, o ir visoje apskrityje jos pasiekimai svarūs. Ji – ir Tarptautinio velykinio konkurso Punske laureatė, dargi veda edukacijas mokykloje, bibliotekoje, pamoko ir kitus, kaip marginti kiaušinius, dalyvauja ir parodose. Kaip pati prisipažįsta, patarimų jos dažnai prašo ir suaugusieji, ji netgi savo mamą pamoko kiaušinių marginimo subtilybių. Paklausta, ar tikėjosi Kornelija sulaukti tokių įvertinimų visoje Lietuvoje, prisipažįsta, kad paskutiniai konkursui ruošti margučiai jai itin pavykę. „Na, jie išėjo tikrai išskirtiniai“, – patikina ji. Mergaitė neslepia, kad džiugesio pasiekti rezultatai tikrai suteikia.
Sako, kad raštus galvoja pati, tai jai itin patinka, pamačiusi knygoje, bando savaip interpretuoti. „Visaip“, – prisipažįsta ji. Margina vašku. „Man specialaus pagaliuko nė nereikia, aš tą darau su adatėle. Dažus naudoju ir natūralius, ir ne. Vaškas tik natūralus: geriausia tamsesnį naudoti. Reikia pasėdėti, kol raštus išpiešiu, paskui dar nudažyti, nudžiovinti, tam gero pusvalandžio prireikia“, – sako ji. Kiek truktų neįgudusiam margintojui tai padaryti, sako, kad labai priklauso nuo raštų sudėtingumo. „Velykoms marginu nesukdama sau galvos. Kaip jau man išeina, taip išeina, o konkursams jau viskas kitaip: atrinkinėju margučius, žiūriu, kokie raštai, norisi, kad nesikartotų kasmet vis tie patys, kad būtų parodyti dar nematyti margučiai“, – pastebi jaunoji kiaušinių margintoja. Kartais sako paeksperimentuojanti su dažais, bet dažniausiai daro tai, ką jau bandžiusi, kas labiausiai dera. „Na, nebent kokį ne visai pavykusį gražiai numarginti kiaušinį eksperimentams panaudoju“, – prisipažįsta kiaušinių marginimo meistrė. Kornelija aiškina dažymo procesą ir tikina, kad viskas čia paprastai gaunasi. Tačiau tikėtis tokio rezultato kaip Kornelijai, ne kiekvieno nosiai. Vis tik mergaitė pataria dažyti, bet nenustebti, kad iš pirmo karto tikrai nepavyks labai jau gražiai numarginti, ilgėliau pabandžius, padirbėjus, rezultatas vis labiau džiugins. Anot jos, net jai reikia kokius tris kiaušinius paskirti bandymams, kad tas ketvirtas jau būtų toks, kokį matyti ji pati nori. Tiesa, tų pirmųjų kiaušinių, dar antroje klasėje margintų, jau neturi, mat tai buvę virti kiaušiniai su visu kiaušiniui būdingu turiniu. Dėl visai suprantamų priežasčių jų išlaikyti ilgai negali – dėl kvapo. „Patys pirmieji buvo su vištų kojelėmis ir saulutėmis – tokie raštai išpiešti“, – prisimena jis. Dabar margina tuščiavidurius kiaušinius. Dažymui naudoja ir žąsų, mat didesni, bet dažniausiai – vištų. „Dabar gavome žalsvesnių kiaušinių, bet dar nebandžiau jų marginti“, – prasitaria ji. Sako, kad tinkami marginimui visi kiaušiniai, tačiau gražiausiai atrodo numarginti balti kiaušiniai. „Ir naminiai šviesesni, ir tamsesni rudi taip pat gana gražiai atrodo“, – priduria ji.
Meistrė turinti kolekciją, kurioje jos pačios marginti kiaušiniai. Jų per 100. Anot jos pačios, daug išdovanota, daug ir išdaužytų. „Yra tokių, kurie man pačiai labai patinka, nes darbo tikrai daug įdėta, o ir kruopštumo labai reikia, dar kantrybės. Kai nesigauna, ir man kantrybės jau ima trūkti“, – prisipažįsta mergaitė. Bet susikaupia ir tuomet penktokės rankose „gimsta“ įstabaus grožio margučiai, įvertinti visoje Lietuvoje.
Kolekcija kruopščiai sudėta į popierines dėžutes, mat plastmasinėse dėžutėse nepatartina laikyti – susibraižo. Atkreipia dėmesį, kad ir taip saugomi margučiai vis tik turi savo galiojimo laiką: per kurį laiką dažai išblunka. Prisipažįsta, kad savo kolekciją vis apžiūrinti, nes yra tikrai labai gražių margučių, į kuriuos atsižiūrėti tiesiog negali. Jie itin saugomi.
Net per Velykas, kai visa šeima sėda prie stalo, gražiųjų margučių nedaužo – jie stalo puošmena, gaila sudaužyti būtų. „Su žolynais dažytus susidaužiame ir valgome“, – prisipažįsta ji.
O ar prieš Velykas pažįstami, draugai prašo margučių? Kornelija sako, kad ji pati padovanojanti – nė prašyti jos nereikia. Ir išdovanoja tikrai nemažai. „Tik šiemet nežinau, ar tai galėsiu padaryti?“ – susirūpina mergaitė.
Neseniai ji pabandė verbų su margučiais padaryti. „Bet man kiaušinius marginti labiau patinka“, – sako ji. Dabar kiaušinių margintojos laukia net 70 kiaušinių marginimas, mat tiek, sako, turi „išsipūtę“.
Veikla, kuri paprastai įtraukia visą mokyklos bendruomenę – tik šįkart tai daryti teko vienai mokytojai
Šįkart ant Šeštokų mokyklos langų šokinėja velykiniai kiškučiai, ridinėdami margučius, – ir visa tai iš popieriaus. Kitaip ir būti negali – juk tuoj Velykos, o paskui ir vaikų Velykėlės. Mokytoja Inga Kūlokienė rado išeitį, kaip pradžiuginti mažuosius ir ne tik juos. „Pradinukai, sugrįžę į mokyklą, labai apsidžiaugė pamatę taip išpuoštas mokyklos duris, langus. Vaikai labai pasiilgo mokyklos, juos viskas džiugina. Sakė, kad į mokyklą ruošėsi kaip į kokį gimtadienį, ėję kaip į šventę. Jau ir pamiegoti ilgiau nenori, pasiilgo draugų, bendravimo“, – kalba mokytoja. Tačiau, ko gero, nė pati mokytoja Inga nesitikėjo, kad tikros Velykos mokyklos languose pradžiugins visą Šeštokų miestelio bendruomenę. Tiesa, mokytoja atkreipia dėmesį, kad ji šiuos darbus vadina ne karpiniais, o labiau pjaustiniais.
Pati šių darbų autorė nesureikšmina savo darbo ir kuklindamasi sako, kad jai būtų padėję ir jos mokiniai kaip ir anksčiau, kai jie visi kartu puošdavo tokiais karpiniais-pjaustiniais savo mokyklą įvairių švenčių metu. Sako, kad per Kalėdas nebūna nė vieno mokyklos lango, kuris nebūtų papuoštas tokiu pjaustiniu, o ir visų valstybinių švenčių metu tokiais kūriniais mokykla puošiama. „Dabar dirbame nuotoliniu būdu, tad negalime to daryti kartu, todėl dariau viena. Tokia dabar situacija, nieko čia nepadarysi. Tai itin įtraukianti veikla, ir kai dar gyvenome įprastai, tai darėme visi kartu su mokiniais“, –paaiškina Šeštokų mokyklos dailės ir technologijų mokytoja Inga Kūlokienė. Nesinorėjo nutraukti gražios tradicijos, tad nors visas darbas gulė ant mokytojos Ingos pečių, ji sako, kad tereikia pradėti, o paskui viskas savaime einasi. Kad tai lengva, ir pati mokytoja netvirtina, tačiau, anot jos, kai patinka, kai darai, kas tave pačią džiugina, juolab, kai sulauki paskatinimo ir pritarimo iš mokyklos vadovybės, tai taip ir norisi pradžiuginti visus kažkuo įdomiu. „Dabar tiek visokių priemonių, kad belieka tik turėti idėją, šiek tiek fantazijos ir visa tai realizuoti. Tai tokia technika, kad labai daug ką gali sumąstęs padaryti. Mums nepalyginamai lengviau nei anuomet, kai tokius kūrinius kūrė mūsų močiutės. Čia toks pats užsiėmimas kaip mezgimas, siuvimas, labai įtraukiantis darbas. Man tai tiesiog meditacija“, – prisipažįsta ji. Neslepia, kad kruopštumo ir laiko tam reikia. „Pirmiausia reikia pasidaryti eskizus, paskui kelis šablonus pasidarau. Tokiems dideliems darbams reikia didelių lapų. Pjaustinius reikėjo daryti pagal langų, durų išmatavimus, kad gražiai derėtų ir kad juose atsispindėtų vientisi pavasariški motyvai. Aišku, viskas prasideda nuo idėjos“, – aiškina ji, kaip tie įspūdingo dydžio kiškučiai ir margučiai „gimsta“. Tiesa, žolynų raštus, visus ornamentus ji jau pjausto iškart – nieko papildomai nesiruošdama, tiesiog pati ranka pjauna. „Norėjosi, kad viskas būtų kuo arčiau gamtos: ir kiškučiai, ir margučiai, ir lapeliai, šakelės, juk Velykos, atbunda visa, kas aplink. Norėjosi, kad gamtos pabudimas matytųsi languose, jaustųsi kiekvieno pamačiusiojo darbus širdyje“, – sako mokytoja Inga.
Jos darbas neliko nepastebėtas. Nors ir karantinas, tačiau pro šalį, kad ir labai skubant, negali nesustoti ir… nusišypsoti. Šeštokiečiai nepraleidžia progos pasigrožėti, džiaugiasi tokia idėja. Sako, yra bent kur sielą atgaivinti ir ateiti verta, ir pasižiūrėti verta. Tik ar nebus gaila šiuos pjaustinius nuimti?