Dabar, kai rajono abiturientai baigė mokslo metus ir pradėjo laikyti brandos egzaminus, daugeliui iš jų iškilo klausimas: ką toliau veikti, kokį gyvenimo kelią pasirinkti? Kur stoti, kokią specialybę pasirinkti, kad vėliau dėl to netektų gailėtis? Ir tokioje situacijoje geriau padeda ne pedagogų ar tėvų patarimai, bet šiuos klausimus sėkmingai išsprendusių bendraamžių pavyzdys.
Drąsiai galima teigti, kad viena iš tokių patarėjų galėtų būti lazdijietė Laura Pilvinytė, kuri beveik prieš dešimtmetį pasirinko medicinos studijas. Kryptingai ir atkakliai siekusi savo tikslo, Laura sėkmingai dirba jaunesniąja gydytoja vieno Austrijos miesto ligoninėje, yra gerbiama ir vertinama kolegų.
Apie tai, kaip svarbu teisingai pasirinkti profesiją, siekti savo tikslo, apie gydytojų darbą Austrijoje, sugrįžimą į Lietuvą ir jaunų žmonių pritraukimą iš miestų į periferiją kalbamės su Laura Pilvinyte.
– Kas Tave paskatino rinktis gydytojos kelią? Kada susiformavo sprendimas studijuoti mediciną?
– Kai mokiausi mokykloje, tai medicina buvo specialybė numeris vienas, kurią rinkdavosi tie, kas gerai mokėsi. Tiesa, tarp tų išskirtinių specialybių dar buvo ir teisė. Kadangi man patiko biologija, gamtos mokslai, tai atrodė natūralus sprendimas pasirinkti mediciną. Tačiau tuo metu apie mediko darbą žinojau nedaug, tik tiek, kad jie gelbėja žmones. Tikrai nuo mažų dienų apie mediciną nesvajojau, kai mokiausi mokykloje, galvojau studijuoti ką nors, kas susiję su biologija, kitais gamtos mokslais. Galvojau apie mokslinę sritį, kur vyksta tyrimai. Paskutinėse mokyklos klasėse susiformavo pragmatiška nuostata, jog, tyrinėdama augalėlius, ne taip gerai gyvensiu, kaip dirbdama gydytoja. Tada viskas ir pasisuko į mediciną.
– Ar Tavęs negąsdino tai, jog teks studijuoti ne mažiau nei 10 metų?
– Negąsdino tuomet ir negąsdina dabar, nes iš tiesų studijos trunka šešerius metus, o
rezidentūra jau yra darbas. Lietuvoje dar gaji nuostata, jog rezidentas yra dar studentas. Teisiškai neseniai viskas pasikeitė, dabar rezidentai vadinami jaunaisiais gydytojais. Užsienyje visi rezidentai yra gydytojai, jie tęsia savo mokslus ir gilina tam tikros specialybės žinias. Dabar, būdama rezidentė, žinau, jog kai baigsiu rezidentūrą, niekas mano gyvenime nepasikeis. Lygiai taip pat reiks ir toliau mokytis, tik būsiu jau aukštesnio lygmens. Galėsiu imtis didesnių atsakomybių nei dabar. Taigi, medicinos studijos yra šešeri metai, o medikui mokytis reikia visą gyvenimą.
– Kaip klojosi Tavo studijos, ar nebuvo komplekso, kad esi iš periferijos miestelio? Ar nebuvo tarp kursiokų susiskirstymo, kas yra iš medikų aplinkos, kas šiaip?
– Per studijų metus Vilniuje sutikau vos kelis žmones, kurie iš aukšto žiūrėjo į kolegas iš kitų miestų, miestelių, o ne iš Vilniaus. Bet tai buvo tie žmonės, kurie yra arogantiški ir kitose gyvenimo srityse, o kiti žmonės buvo labai draugiški, jiems nerūpėjo, iš kokio Lietuvos miesto ar kaimo esi atvažiavęs, jiems svarbiausia – koks tu esi žmogus. Man visai nesvarbu, kur žmogus yra gimęs –sostinėje ar kaime, man svarbu, kaip jis elgiasi su manimi ir kitais.
O dėl medikų aplinkos žmonių, tai buvo keletas atvejų, kai pajusdavom neteisybę, nes aiškiai kai kurie dėstytojai kitaip vertindavo medikų vaikus ar gimines. Tu žinai, kad jam (mediko vaikui) yra užtikrinta karjera tam tikroje srityje, jei jis to nori. Tiesa, vienos žinomos sostinės medikės sūnus buvo pagautas per egzaminą su ausinėmis, per kurias jam buvo transliuojama egzaminui išlaikyti būtina informacija. Kadangi jis buvo universitetinės ligoninės gydytojos sūnus, būtų iš šios situacijos lengvai išsisukęs, tačiau mūsų grupė sukėlėme šaršalą ir pasiekėme, kad jis būtų nubaustas.
– Kas Tave paskatino rinktis ginekologiją?
– Man ši profesija patinka dėl to, kad tai yra darbas su moterimis, nes anksčiau esu galvojusi, jog norėčiau ką nors dirbti, kas padeda spręsti moterų problemas. Kita priežastis yra ta, kad nemaža dalis ginekologijos pacienčių yra jaunos, sveikos moterys, kurios iš ligoninės išeina su vaikučiais. Tu gali labai didelę pacienčių dalį pagydyti. Kitų specialybių medikai susiduria su didele pacientų dalimi, kurie yra nepagydomi ar mažai pagydomi. Ginekologija man pasirodė ne tokia liūdna sritis, nes medicinoje matai daug liūdnų situacijų, mirčių, o ginekologijoje tai yra daug retesni atvejai. Pavyzdžiui, dirbant onkologijoje, tu kasdien susiduri su mirtimi, tai sunku psichologiškai išgyventi, ginekologijoje daugiau optimizmo.
– Kodėl pasirinkai rezidentūros studijas Austrijoje? Kokius iššūkius teko įveikti, kad rezidentūra vyktų Austrijoje? Ką gali pasakyti apie šią šalį ir jos medicinos sistemos ypatumus?
– Medicinos studijos Lietuvoje yra sunkios. Jos sunkios yra dėl to, kad universitetas yra sustabarėjęs, visa sistema griozdiška, su studentais nelabai skaitomasi. Visi medicinos studentai penktame kurse yra depresuoti. Susideda daug faktorių. Susiduri su realybe, koks sudėtingas yra gydytojo darbas Lietuvoje. Pozityvūs žmonės susitaikys su realybe ir eis dirbti į tą sistemą. Yra žmonių, tarp jų ir aš, kurie nenori dirbti tokioje sistemoje, tačiau nori dirbti medicinos srityje, todėl ir renkasi rezidentūrą ir galbūt tolesnį darbą užsienyje.
Svarsčiau du variantus: mesti mediciną ir likti Lietuvoje, nes man čia patinka, arba važiuoti į užsienį ir dirbti medicinoje. Rezidente Lietuvoje dirbti nenorėjau.
Jei kalbame apie Austrijos mediciną, tai ji yra labai aukšto lygio, brangiai kainuojanti, nes ten medicinai labai daug išleidžiama, todėl pacientai gauna puikias paslaugas. Mano nuomone, Austrijoje labai gerai sutvarkyta medicinos paslaugų teikimo sistema. Mes, rezidentai, ten nesijaučiame studentais ar universiteto dalimi, kaip yra Lietuvoje. Austrija atlaisvina rankas pačioje valstybėje užsiauginti jaunus gydytojus. Lietuvoje rezidentai gali dirbti tik universitetinėse ligoninėse ir keliuose rezidentūros centruose. Austrijoje praktiškai kiekviena ligoninė, net ir labai maža, gali įsidarbinti rezidentą. Todėl Austrijoje net ir maži miesteliai gauna jaunų gydytojų. Lietuvoje viskas kitaip. Vilniuje mokeisi šešerius metus, paskui Vilniuje penkerius metus atlikai rezidentūrą, iš viso sostinėje pragyvenai vienuolika metų, tai kur tu norėsi kraustytis? Vilniuje yra visas tavo socialinis tinklas, nėra jokio noro važiuoti į provinciją. Jei pas mus būtų tokia sistema kaip Austrijoje, tai savo rezidentų galėtų turėti net ir Lazdijai. Jauni žmonės įleistų savo šaknis į rajonus, kur mokėsi rezidentūros, jiems lengviau būtų ten sugrįžti dirbti.
Austrijoje niekas neskaičiuoja pinigų, tai nuostabu gydytojui. Man, kaip gydytojai, niekada nereikia svarstyti, ar tyrimas yra per brangus, ar galima jį daryti. Niekas tokių dalykų neskaičiuoja – reikia ir darom. O Lietuvoje, žinau, kad medikams neleidžia atlikti kai kurių tyrimų, nes jie per brangūs, trūksta lėšų.
– Ar dirbdama Austrijoje jauti vietinių žmonių specifinį požiūrį dėl to, jog esi iš Rytų Europos?
– Buvau sutikusi tik du žmones, kurie iš esmės buvo nusiteikę neigiamai mano atžvilgiu dėl to, kad esu iš Rytų Europos. Bet kai gerai kalbi jų kalba, tai jie tave gerai priima ir nemato problemos, nes yra įpratę prie užsieniečių. Mūsų ligoninė ir mūsų skyrius labai džiaugiasi mus turėdami. Mes matėme sunkias sąlygas studijų metu, mes pajutome, kas yra nemokami viršvalandžiai, nesąmoningas darbo laikas, žinome, kas yra mobingas, kuris dabar Lietuvoje garsiai nuskambėjo, todėl emigrantai iš Rytų Europos gali daugiau ir fiziškai, ir psichologiškai atlaikyti nei jauni austrų medikai. Emigrantai dirba daugiau, ligoninės administracija žino, kad gali mumis pasitikėti – mes niekada neišeisime iš darbo tik dėl to, kad baigėsi darbo valandos, mes padarysime darbą iki galo. O jaunieji austrų medikai kitaip galvoja, todėl mus ligoninės vadovybė labiau vertina.
– Panašu, jog po rezidentūros studijų pasiliksi Austrijoje?
– Mes čia esam dviese. Mano draugas yra gydytojas radiologas, mes į rezidentūrą atvažiavome kartu. Mes pasikalbame apie tai, kad norėtume kažkada gyventi Lietuvoje. Gal tada, kai būsime sukaupę profesinės patirties, užsitarnavę tam tikrą vardą, kad galėtume keisti galiojančią medicinos sistemą.
– Ką patartum mokyklą baigiantiems savo kraštiečiams? Pagal kokius kriterijus jie turėtų pasirinkti savo profesiją?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Svarbiausia, kad tai, ką pasirinksi, neturėtų būti viską lemiantis sprendimas. Ypač jei renkiesi studijas, kurios nėra konkrečiai apibrėžtos. Medicina ir teisė yra apibrėžtos specialybės, nes konkrečiai žinai, ką dirbsi jas baigęs. Visos darbo vietos prašo aukštojo išsilavinimo, specifinio. Aš siūlyčiau ieškotis tokio darbo, kuris patiktų, kurį norėtum dirbti, o koks bus aukštasis išsilavinimas, nėra labai svarbu. Jei gali, jei tempia rezultatai, tai reikia stoti į kuo geresnį universitetą.
– Buvęs KTU gimnazijos direktorius B. Burgis yra pasakęs, kad aštuoniolikmetis yra dar per mažai brandus, kad teisingai pasirinktų jam tinkamą profesiją. Jis turi daugiau pažinti save ir gyvenimą, kad pasirinktų tikrą kelią. Todėl nemaža dalis jaunimo po mokyklos baigimo neskuba stoti į mokymo įstaigas, bet keliauja po pasaulį ir ieško savęs. Ar tai Tau suprantama? Ar galimas toks kelias?
– Aš visiškai pritariu šiam šviesios atminties žmogui, išugdžiusiam daug talentingo jaunimo. Kai tiesiai iš mokyklos suolo pradedi studijuoti, tu nieko negali įsivaizduoti, kaip ir kur teks dirbti ir ką tau gali duoti pasirinkta specialybė. Manau, kad yra labai sveikintina, kai žmonės neskuba stoti į universitetą, o jei įstoja ir suvokia, kad tai jam netinka, nesigėdija pakeisti specialybę. Ne gėda viską mesti, įstoti antrą kartą, nes užstrigti toje specialybėje, kuri tau nepatinka, ir tai tęsti kelerius metus, nes esi ten įstojęs, yra labai liūdna.
Kelionės į užsienį, darbas kitoje šalyje labai praplečia akiratį, keičia požiūrį į savo aplinką ir padeda įvertinti savo galimybes bei suvokti, ką norėtume veikti gyvenime. Jei yra galimybė, važiuokite į visokias praktikas užsienyje, tai tikrai jums bus labai naudinga.
– Ką rajono valdžia turėtų daryti, kad kuo daugiau jaunų žmonių iš Lazdijų po studijų sugrįžtų dirbti į gimtinę?
– Manau, kad jaunų žmonių sugrįžimas į gimtinę daugiau priklauso ne nuo rajono valdžios, bet nuo nacionalinės valdžios sprendimų. Dabar žmonės bazuojasi miestuose, bet tai netrukus turėtų pasikeisti. Stebiu gyvenimą Austrijoje, matau, kad kaimai ten labai mylimi, daugybė žmonių gyvena kaimuose. Manau, kad ta tendencija ateis ir į Lietuvą, taip bus tada, kai pakils gyvenimo lygis. Kai žmonės daugiau uždirbs, turės daugiau laisvo laiko, tada atsiras ir kitos vertybės. Dabar žmonės važiuoja į miestus, nes žino, jog ten daugiau uždirbs. Rajonuose pas mus labai menki atlyginimai, tai netenkina šiuolaikinio žmogaus poreikių. Jaunas žmogus, norėdamas užsidirbti savo reikmėms, važiuoja į miestą. Jei rajonas galėtų pasiūlyti konkurencingus atlyginimus, periferijoje liktų daug daugiau žmonių. Tačiau panašu, kad rajono valdžia to pasiūlyti dabar negali.
– Ačiū už pokalbį. Lauksime Lazdijuose.
„Dzūkų žinių“ informacija