Praėjusį savaitgalį Lazdijų miesto parke vykusioje šventėje buvo pagerbtas ne tik įvairiose srityse puikių rezultatų pasiekęs rajono jaunimas, bet ir vyresni žmonės, dirbantys su jaunimu. Tarp aštuonių apdovanojimų nominacijų viena atiteko istorijos ir pilietiškumo mokytojai, savanorei Audronei Pileckienei. Pati nominacijos „Metų herojus“ nugalėtoja negalėjo atvykti atsiimti garbingo apdovanojimo, tačiau išradingas jaunimas sugebėjo apdovanojimą nuvežti šiuo metu stovykloje Šventojoje su Lazdijų vaikais dirbančiai poniai Audronei.
„Dzūkų žinios“ nusprendė pasidomėti, už kokius nuopelnus Audronei buvo paskirtas šis apdovanojimas, kaip jai sekasi dirbti su jaunimu, kokias mato jaunų žmonių perspektyvas Lazdijų krašte.
– Gerbiamoji Audrone, kaip Jums atrodo, už ką buvo Jums paskirtas šis apdovanojimas?
– Čia jaunimas išrinko, tai gal jų ir reiktų klausti, mano herojukų. Gal už tai, kad daug metų dirbu su jaunimu, per pamokas ieškau įdomesnių formų, pati daug mokausi. Dėstau pilietiškumą, rengiu jaunimo susitikimus su įdomiais žmonėmis. Pilietiškumo pamokose dalyvavo savivaldybės vadovai, pati merė Ausma Miškinienė, jos patarėja Sonata Dumbliauskienė, viešojoje erdvėje gerai žinoma Luka Sinevičienė. Mano tikslas – jauniems žmonėms sakyti, kad nuo paties žmogaus priklauso tai, kokį gyvenimo kelią jie gali pasirinkti. Kai baigėsi pandemija ir Lazdijų turizmo centras pakvietė eiti Šv. Jokūbo keliu, tai tose klasėse, kuriose dėstau, pakviečiau savo mokinius į šį žygį. Džiaugiuosi, kad jame dalyvavo 110 Lazdijų Motiejaus Gustaičio gimnazijos moksleivių. Jie palaikė tą idėją, prievartos čia nėra, pažymių už tai nerašau, žmogus pats turi pasirinkti. Labai džiaugiuosi savo pamokomis, o ypač tada, kai joms aktyviai ruošiasi ir pats jaunimas. Aš jaučiu pasitenkinimą tomis pamokomis, nes žinau, kad jaunimas nori tokių pamokų ir jose aktyviai dalyvauja. Kai buvo klasių perskirstymas, aš neišėjau su lyderiais, bet pasilikau su silpnesniais mokiniais, nes kokia aš būsiu mokytoja, jei išeisiu su stipresniais.
– Jūs bandote ugdyti pilietiškas asmenybes?
– Man svarbiausia – ugdyti tiesiog padorius žmones, man svarbus kiekvienas jaunas žmogus, jo likimas, ateitis. Ir savanoriauti į stovyklą Šventojoje aš važiuoju ne pirmus metus dėl to, kad vaikai nori, kad būčiau su jais. Man vaikai pilietiškumo pamokas padeda įgyvendinti ir per mokslo metus, ir atvykus į stovyklą. Jie priima tas žaidimo taisykles, kokias jiems pasiūlau. Smagu, kad jie ir patys pasiūlo daug idėjų. Jaučiu, kad mane palaiko moksleivių tėvai, kolegos, gimnazijos vadovai, šeima, nes be to negalėčiau pasiekti norimo rezultato.
– Ar Jums malonus šis apdovanojimas? Juk šie apdovanojimai paprastai skiriami jauniems žmonėms.
– Praėjusiais metais Jaunimo metų apdovanojimą gavo mūsų šeima, kaip šeima, dirbanti su jaunimu. O dabar – antras apdovanojimas. Buvau nustebusi, kad mane vėl iškėlė į kandidatus. Smagu, kad žmonės parodė, jog manimi tiki. Bet aš tokį apdovanojimą duočiau jauniems žmonėms, tikrai yra to nusipelniusių. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad tai manęs nedžiugina.
– Apdovanojimo įteikimas buvo neįprastas?
– Tos mergaitės, kurios atvežė apdovanojimą į Šventąją ir jį ten įteikė, yra mano stovyklos vadovės, mano mokinės, jos perspėjo, kad jos yra šių apdovanojimų organizatorės, todėl prašėsi išvažiuoti į Lazdijus. Mergaitės buvo išvažiavusios į apdovanojimų ceremoniją ir po paros sugrįžo atgal į Šventąją su man skirtu apdovanojimu. Jos pačios sugalvojo apsirengti dizaineriais ir įteikė apdovanojimą visų stovyklautojų akivaizdoje. Jau antri metai negaliu dalyvauti apdovanojimuose, nes dirbu su jaunimu stovykloje. Gal tokia yra mano misija – būti čia. Stovykloje dirbantis Aurimas Dzemyda irgi gavo „Metų visuomenininko“ apdovanojimą, siūlėme jam važiuoti į ceremoniją Lazdijuose, bet jis irgi pasirinko likti stovykloje.
– Kaip vertinate jaunimo situaciją Lazdijuose? Ką daryti, kad kuo daugiau jaunų žmonų grįžtų po studijų į gimtinę?
– Jaunimas turi išvažiuoti, kad siektų mokslo, žinių. Jie turi turėti tikslus ir pagrindus. Daug Lazdijų jaunimo yra išvažiavę užsidirbti į Nyderlandus. Gerai, tegul važiuoja. Kadangi Lazdijų rajone nėra pramonės, tai jaunimui nematau prošvaisčių. Jauniems žmonėms reikia pinigų čia ir dabar. Todėl visai logiška, kad jie išvažiuoja užsidirbti. Mano dukra stengiasi kurti verslą čia, jai esame padovanoję žemės, bet šeima pinigų neturi. Ji norėtų sugrįžti į tėviškę ir kurti verslą, bet verslo pradžiai neturi pinigų. Jauniems žmonėms reikia finansinės paramos, tačiau ir Lazdijuose, ir Lietuvoje tos pagalbos jaunimui labai trūksta. Manau, valstybė į tai turėtų atkreipti dėmesį.
– Kodėl tiek daug laiko skiriate jauniems žmonėms?
– Mano misija yra čia, dirbti ir būti su jaunais žmonėmis. Gaunu palaikymą iš šeimos, jei to neturėčiau, tai sėdėčiau namuose prie puodų.
„Dzūkų žinių“ informacija